Nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz, Greipfrutas: istorija, nauda ir dieta

Viršuje buvo paauksuota angelo figūra su kryžiumi. Turbūt tai tik išdaiga, bet vis dėlto Kas, gerai padaryta, tau sunku širdyje?

Ar vėl nori nustatinėti, kokiai kategorijai priklauso liguisti tipai, žudantys žmones, gilin­ tis į žiaurius nusikaltimus, neleidžiančius užmigti naktimis, o tada - jei jam galiausiai pavykdavo sudėti bluostą - pa­ skambindavo inspektorius Haris Hūlė ir pareikalaudavo sku­ bių atsakymų į neįmanomus klausimus. Jis nė nepastebėjo, kaip Hūlė pavertė jį savo paties atspindžiu. Nepasotinamu, išsekusiu, apsėstu medžiotoju. Burnojančių ant kiekvieno, trukdančio jam tyrinėti tai, kas, jo manymu, yra reikšminga.

Lėtai, bet užtikrintai atstumiančio nuo savęs bendradarbius, šeimos narius ir draugus. Velniai rautų, kaip jis to ilgisi. Jis ilgisi viso to svarbos. O dabar gelbsti sapaliojantį, apie savižudybę mintijantį tipą, kuris kartais priverčia psichoterapeutą susimąstyti: jei gyvenimas toks skausmingas ir mes negalime to pakeisti, kodėl šiam žmogui tiesiog ne­ numirus? Aunė ilgėjosi veiksmo, jausmo, kad gali įsiveržti, apsaugoti nekaltąjį nuo kaltojo, padaryti tai, ko niekas kitas padaryti negali, nes jis, Stolė Aunė, pats geriausias.

Štai kaip viskas paprasta. Taip, jis ilgisi Hario Hūlės. Ilgisi aukšto su­ rūgėlio alkoholiko didele širdimi, kuris skambina ir ragina arba, tiksliau, liepia, - kad Stolė Aunė atliktų savo visuomeni­ nę pareigą, paaukotų savo šeiminį gyvenimą ir miegą, kad tik sučiuptų vieną iš daugelio apgailėtinų visuomenės padugnių.

Bet Smurtinių nusikaltimų skyriuje nebebuvo inspektoriaus vardu Haris Hūlė, o niekas kitas neskambino. Aunė vėl perbė­ go akimis laikraštį. Įvyko spaudos konferencija. Po policijos pareigūno nužudymo Maridalene praėjo beveik trys mėnesiai, o jie iki šiol nerado pėdsakų ir nenustatė įtariamųjų. Anuomet tokia problema būtų paskatinusi nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz juo susisiekti.

Žmogžudys­ tė įvykdyta toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku kaip ta, kuri taip ir liko neišaiškinta. Auka - tą bylą tyręs policininkas. Bet taip buvo andai.

Nūdienos problema - jam nepatin­ kančio pervargusio verslininko nemiga. Aunė tuojau užduos klausimus, kurie turbūt parodys, kad potrauminio streso sin­ dromą galima atmesti, košmarai netrukdo pacientui gyventi kasdienio gyvenimo, jam tiesiog rūpi susigrąžinti buvusį dar­ bingumą.

Susiję įrašai

Todėl Aunė ketino jam duoti straipsnio iš Imagery Rehearsal Therapy kopiją, straipsnio autoriai Krakovas ir Liepti pacientui aprašyti košmarus ir kitą kartą atsinešti užrašus. Tada jie kartu sukurs kitą istori­ ją, laimingą košmaro pabaigą, kurią pacientas kartos mintyse, kad sapnas taptų ne toks slogus arba visai liautųsi.

Aunė klausėsi migdančio paciento dudenimo ir mąstė, kad žmogžudystės Maridalene tyrimas nuo pat pirmos die­ nos užstrigo aklavietėje.

• 10 dienų sumažintos apžvalgos
• 11 dienų svorio metimo iššūkis
• Так .
• Синий Доктор пояснила, что наличие мешка указывает на то, что данный октопаук является полицейским.
• Перестроенный Рама вновь отправится к другой звездной системе, и что же он обнаружит.
• Matuoti riebalų nuostolių progresą

Ir dabar jie ragino žmones pasukti galvą ir suteikti informacijos, kad ir kokia nereikšminga riebalų degintojas mano chemikas atrodytų.

Štai apie ką kalbėta vakarykštėje spaudos konferencijoje. Aunė įtarė, kad šitaip policija vaikosi pigaus populiarumo, bando parodyti, kad kažką daro, kad nenuleidžia rankų. Nors išties jie įklimpo - bejėgiai, negailestingai kritikuojami tyrimo va­ dovai, kurie beviltiškai kreipiasi į visuomenę: pažiūrėkime, ar galite pasiūlyti ką nors geresnio.

Jis pažvelgė į konferencijoje darytą nuotrauką. Atpažino Beatę Len. Gunarą Hageną, Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininką, vis labiau panašėjantį į vienuolį, kurio baltą bliz­ gančią tonzūrą lyg lauro lapų vainikas supa vešlūs tankūs plaukai.

Įžiūrėjo netgi Mikaelį Beįmaną, naująjį policijos vir­ šininką, - juk nužudytas vienas iš saviškių. Veido raumenys įtempti. Liesesnis, nei Aunė prisiminė. Gražios garbanos, ku­ rios, paaugusios vos kelis milimetrus, jau atrodys per ilgos, tikrai vis pakerpamos, ištaikius laisvą minutėlę, kad ir kuo Beįmanąs dirbtų - KRIPOSo viršininko pavaduotoju, Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininku, o galiau­ siai ir visos policijos viršininku.

Aunė pagalvojo apie Beįma­ no veik mergaitišką grožį, paryškintą ilgų blakstienų ir rusvos odos, nusėtos baltomis dėmėmis. Nuotraukoje nesimatė nė vienos. Be abejo, policijos viršininkui, žaibiškai padariusiam sėkmingą karjerą, neišaiškintas policininko nužudymas yra blogiausia pradžia, kokią tik galima įsivaizduoti.

Jis prareti­ no narkotikų platintojų gaujas Osle, bet tai gali būti greitai pamiršta. Tiesa, pensijon išėjęs Erlendas Venesla buvo nužu­ dytas ne vykdydamas pareigą, bet daugelis juk suprato, nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz tai vienaip ar kitaip susiję su Sandros Tveten nužudymu. Taigi Beįmanąs subūrė visus pareigūnus, kokius tik galėjo. Tačiau jo, Stolės Aunės, neprisiminė. Jį išbraukė iš sąrašų. Žinoma, juk jis pats paprašė tai padaryti. Užšalę pėdsakai.

Jokių pėdsakų. Beatė Len taip ir pasakė spaudos konferencijoje: neįprastas įkalčių stygius. Žinoma, jie patikrino visus, vienaip ar kitaip susiju­ sius su Sandros Tveten byla. Įtariamuosius, artimuosius, drau­ gus, netgi Veneslos bendradarbius, kartu tyrusius bylą. Ir vis tiek nieko neužčiuopė. Kabinete stojo tyla, ir, žvilgtelėjęs į veidą priešais, Stolė Aunė suprato, kad pacientas ką tik uždavė klausimą ir laukia terapeuto atsakymo.

Vyro akyse pasirodė sumišimas, ir akimirką Aunę nusmel­ kė, kad pacientas bus paprašęs stiklinės vandens ar kažko pa­ našaus.

Ar apie ryškią šviesą? O kartais atrodo, kad ji taip elgiasi, nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz nori, kad aš kažką pada­ ryčiau. Bet kai ji liaujasi šypsojusis, ryški šviesa jos akyse iš­ blėsta, ir tada klausti jau būna per vėlu, nes ji nebenori kalbė­ tis.

Todėl manau, kad tai turbūt stiprintuvas. Ar gali taip būti? Tas, kurį tė­ vas, įėjęs į mano kambarį, išjungdavo, sakydamas, kad to įrašo klausausi jau baisiai ilgai ir kad tai - tikra beprotybė. Tada pasakojau, kad maža raudona švieselė prie išjungimo mygtuko blėsdavo ir galiausiai visai užgesdavo. Ji - kaip tas stiprintuvas, kuris, tėvui išjungus, nutyla. Ir tada nebegaliu su ja kalbėtis. Visą laiką. Kol man sukako šešiolika metų. Ir ne įrašų. O įrašo. Akivaizdu, kad ne. Ne tada. Mūsų laikas baigėsi.

Duosiu jums kai ką paskaity­ ti kitam kartui. Taip pat noriu, kad sukurtume kitokią sapno pabaigą. Ji prabils. Kažką jums pasakys. Kažką tokio, ką norė­ tumėte iš jos išgirsti. Galbūt tai, kad jūs jai patinkate. Ar galite iki kito karto apie tai pagalvoti? Pacientas atsistojo, nuo kabyklos nusikabino apsiaustą ir pasuko prie durų. Aunė sėdėjo prie stalo ir žvelgė į kompiu­ terio ekrane švytintį kalendorių. Deja, beveik visos grafos jau buvo užpildytos.

Ir jis suvokė, kad tai nutiko vėl: jis užmiršo paciento vardą.

Surado jį tos dienos nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz. Paulas Stavnesas. Stolė pasižymėjo. Kai pakėlė akis, Stavnesas jau buvo išėjęs. Psichologas atsistojo, pasiėmė laikraštį ir nuėjo prie lango.

Kur, po galais, žadėtasis atšilimas? Jis žvilgtelėjo į laikraštį, bet staiga pasibodėjo ir numetė spaudinį šalin, jam pakanka to, kad diena iš dienos nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz popieriuose. Mirtinai uždaužytas. Su didele jėga. Mirtini smūgiai į galvą. Erlendo Veneslos gedi žmona, vaikai ir anūkai. Draugai ir bendradarbiai - sukrėsti. There is no dark side of the moon, really. Matter offact, it's all dark. Jis pažvelgė į telefoną.

Jie turi jo numerį. Bet aparatas tyli. Kaip ta mergina sapne. Ant delno susirinkusius prakaito lašelius nu­ šluostė tankus plaukų atolas ant pakaušio. Priešais Hageną sė­ dėjo tyrėjų grupė. Tiriant eilinę žmogžudystę, būtų susirinkę dvylika pareigūnų. Bet kolegos nužudymas - ne eilinė žmog­ žudystė, ir K2 patalpa buvo sausakimša, visos kėdės - užsės­ tos.

Kukli penkiasdešimties žmonių grupelė. Jei skaičiuosime ir turinčius nedarbingumo pažymas, grupę sudarė penkiasde­ šimt trys pareigūnai. Netrukus nedarbingumo pažymas pasi­ ims ir daugiau tyrėjų - dėl didžiulio žiniasklaidos spaudimo. Visa konkurencija buvo pamiršta, ir pirmą kartą pareigūnai bendradarbiavo, ne­ turėdami jokių slaptų užmačių, visi siekė rasti buvusio ben­ dradarbio žudiką.

Pirmomis savaitėmis tyrėjai nėrėsi iš kai­ lio ir degė aistra, ir Hagenas patikėjo, kad byla bus išaiškinta, nors jie neturi nei įkalčių, nei liudytojų, nei įtariamųjų, nei galimų motyvų, nei tikėtinų ar netikėtinų prielaidų. Juk visų užsispyrimas buvo neįveikiamas, pajėgos - suvienytos, o ar laimas priverčia jus mesti svorį skirti ištekliai - neriboti. Ir vis dėlto. Pavargę pilkšvi veidai žvelgė su apatija, kuri pastarosio­ mis savaitėmis vis labiau ryškėjo.

O vakarykštė spaudos kon­ nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz - kuri, kad ir kokia ji buvo, virto bjauria, pagalbos šauksmu, - nepažadino kovingumo dvasios. Šiandien trūko dar dviejų žmonių, ir jie tikrai nuleido rankas ne iš pasipūti­ mo.

Be Veneslos nužudymo tyrimo, dar laukė ir Gusto Han­ seno nužudymo byla, kuri iš išaiškintos virto neišaiškinta, mat Olegas Faukė buvo paleistas, o Krisas Redis, pravarde Adidas, atsiėmė prisipažinimą. Na, vienas su Veneslos byla 33 susijęs dalykas buvo geras: policininko nužudymas taip už­ gožė susidorojimą su išvaizdžių jaunu narkotikų platintoju, kad spaudoje nepasirodė nė žodelio apie tyrimo atnaujinimą.

Hagenas nudelbė akis į popieriaus lapą ant pulto. Jame juo­ davo dvi eilutės. Tik tiek. Dvi eilutės rytiniam susirinkimui. Gunaras Hagenas kostelėjo. Kaip daugelis žinote, po vaka­ rykštės konferencijos sulaukėme skambučių. Iš viso - aštuo­ niasdešimt devynių. Kelių skambinusiųjų suteiktą informaciją tikriname. Jam nereikėjo minėti to, ką visi žinojo: po trijų mėnesių jie griebiasi šiaudo, devyniasdešimt penki procentai visų pri­ imtų skambučių tėra laiko švaistymas.

Amžinai skambina tie patys pakvaišėliai, lėbautojai, pavyduoliai, norintys užtrauk­ ti įtarimą ant tų, kurie pabėgo su jų mylimaisiais, kaimynai, pykstantys dėl laiku neišplautos laiptinės, pokštininkai arba tokie, kurie trokšta trupučio dėmesio arba tiesiog su kuo nors šnektelėti. Keturis gautus pranešimus. O sakydamas, kad informacija tikrinama, jis sumelavo. Jie jau viską patikrino.

Ir tai nuvedė juos į tą pačią aklavietę. Hagenas užvertė savo aplanką, kilstelėjo jį ir padėjo ant stalo, tarsi viduje gulėtų šūsnis svarbių dokumentų, o ne vie­ nas popieriaus lapas.

Jaunasis policijos viršininkas stovėjo atsirėmęs į sieną, su­ kryžiavęs rankas, laukdamas tos akimirkos, kai visi atsisuks ir sužiurs į jį. Tada per kažkurią sekundės dalį atšlijo nuo sienos ir nužingsniavo prie tribūnos. Lūpose žaidė šypsenėlė, tarsi 34 galvotų apie kažką linksmo, o kai nerūpestingai pasisukęs ant kulnų atsigręžė į pultą, pasidėjo ant jo rankas, palinko priekin ir pažvelgė tiesiai į susirinkusiuosius, tarsi pabrėždamas, kad neturi parengtos kalbos, Hageną pervėrė mintis, kad Beįmanąs pasisakys geriau už jį.

Beįmanąs nutilo, ir Hagenas pastebėjo, kad netikėta įžan­ ga buvo veiksminga: policijos viršininkas susilaukė dėmesio. Bet Hagenas žinojo, kad persidirbę pareigūnai yra kaip niekad nepakantūs paistalams ir nesivargins to slėpti. Beįmanąs buvo jaunas, visai neseniai gavo šias pareigas, jo iš­ kilimas visiems atrodė pernelyg greitas, tad tikrai niekas ne­ leis bandyti jų kantrybės.

Kai kurie iš jūsų taip pavadinote ir Veneslos bylą. Geras pavadinimas. Antras pagal aukštį kalnas pa­ saulyje. Negailestingasis Kalnas. Sunkiausiai įveikiamas. Žūva vienas iš keturių alpinistų. Mes planavome kopti pietine puse, dar vadinama Magic Line. Šitaip užkopta tik du kartus, ir tai prilyginama ritualinei savižudybei. Vos pasikeitus orui ir vė­ jui, alpinistus ir kalną užklos sniegas, temperatūra nukris taip žemai, kad nė vienas neištvers. Juoba kad deguonies kubinia­ me metre mažiau nei po vandeniu.

O kadangi ta vieta yra Hi­ malajuose, visi žino, kad oras ir vėjas keisis. Trumpa pauzė. Dar viena pauzė. Ilgesnė, tarsi tikintis atsakymo. Beįmano veide ir toliau šmėkščiojo šypsenėlė. Hagenas pagalvojo, kad per ilgai. Policininkams nepatinka teatrališki efektai.

Tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Jo Nesbo - Policija ().pdf - dti.lt

Kopdamas viršun nė akimirką nepajunti malo­ numo, tik nerimauji, visą laiką stengiesi iš paskutiniųjų, drebi, kovoji su atvirų erdvių baime, bandai susidoroti su deguonies stygiumi, kylanti panika stumia į pavojų, o tada apima dar pa­ vojingesnė apatija. Pasiekęs viršūnę nepatiri palaimingo per­ galės jausmo, tik pasirūpini įrodymais, kad buvai čia, padarai nuotrauką ar dvi, neapgaudinėji savęs ir negalvoji, kad blo­ giausia jau praeityje, kovoji su snauduliu, stengiesi išsaugoti budrumą, mechaniškai kaip robotas darai tai, ką reikia, nuolat stebi padėtį.

Visą laiką stebi padėtį. Koks oras? Ką sako kūnas? Kur mes? Kiek laiko esame čia? Kaip sekasi kitiems grupės na­ riams? Jis žengė atatupstas, pasitraukė nuo pulto. Net ir tada, kai ritamės į nuokalnę. Ir būtent todėl mes norėjome paban­ dyti. Patalpoje tvyrojo tyla. Visiška tyla. Jokio akivaizdaus žiovavimo ar šliurinimo po kėdėmis. Dieve, pagalvojo Hagenas, kaip pirštu į akį. Svarsčiau, ar minėti kryptingumą, bet sugretinus šį žodį su anais dviem jam pritrūksta svarbos ir didingumo.

Taigi, jūs gal paklausite, kas iš tos ištvermės ar vienybės, jei nėra tikslo, nėra kryptingumo. Kovoti dėl pačios kovos? Garbė be jokio atlygio? Taip, sakyčiau, kad kova dėl pačios kovos. Garbė be jokio atlygio. Apie Veneslos bylą bus kalbama ne vienus me­ tus, kadangi tai buvo kopimas viršun.

Kadangi tai atrodė neį­ manoma. Kalnas buvo per aukštas, oras pernelyg apgaulingas, deguonies - per mažai. Viskas susiklostė nepalankiai. Ir tai bus istorija apie kopimą viršun, kuris pavers bylą mitu, legen­ da, kurią prisimins prie laužo stovykloje. Tokia, kuri gyvuos atmintyje. Kaip ir daugelis pasaulio alpinistų, pasiekusių tik 36 jC2 prieškalnę, jūs galite dirbti visą gyvenimą ir nesusidurti su tokia byla.

Jei ši byla būtų išaiškinta per pirmąsias savaites, ji būtų greitai nugrimzdusi užmarštin. Ką gi bendro turi istori­ jos apie legendines kriminalines bylas? Beįmanąs laukė.

Linktelėjo, tarsi būtų sulaukęs atsakymo. Kaip ir užkopti į kalną. Greta Hageno pasigirdo šnabždesys: - Kalba geriau už Čerčilį. Skyriaus viršininkas atsisuko ir pamatė šalia stovinčią ir šelmiškai šypsančią Beatę.

Hagenas linktelėjo ir nužvelgė susirinkusius pareigūnus. Gal ir seni triukai, bet jie vis dar veikia. Prieš kelias minutes jis matė tik išblėsusią ir užgesusią ugnį, o dabar Belmanui pa­ vyko įpūsti į pelenus šiek tiek gyvybės. Bet Hagenas žinojo, kad toliau tūnant aklavietėje tai ilgai nesitęs. Po trijų minučių Beįmanąs baigė nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz kalbą ir nu­ lipo nuo pakylos plačiai išsišiepęs, lydimas audringų plojimų.

Hagenas klusniai plojo kartu su kitais ir nenorėjo grįžti ant pakylos. Netrukus jis padarys visai kitokį įspūdį, pranešęs, kad grupė sumažinama iki trisdešimt penkių tyrėjų. Toks Beįmano įsakymas, apie kurį, bendru susitarimu, praneš ne pats Beįma­ nąs. Hagenas žengė pirmyn, padėjo savo aplanką, kostelėjo, apsimetė, kad peržiūrinėja lapus.

Pakėlė akis. Kai kuriems iš jūsų bus skirtos naujos pareigos. Visi nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz. Ugnis užgesinta. Ponios ir ponai, Elvis paliko pastatą. Ar tai buvo Trulsas? Vargiai, jį laikinai nušalino dėl ryšių su Asajevu. Beįmanąs iš­ ėjo iš pastato ir nuklampojo sniegu prie laukiančio automobi­ lio. Užėmus policijos viršininko pareigas, jam buvo pranešta, kad pagal taisykles jam priklauso vairuotojas, bet trys jo pirm­ takai vairuotojo paslaugų atsisakė manydami, kad toks elge­ sys rodytų netinkamą pavyzdį, mat būtent jiems tenka mažinti darbo vietų skaičių kitose srityse.

Kaip išsirinkti saldų greipfrutą?

Beįmanąs iškart papriešta­ ravo ir tiesiai šviesiai pareiškė neįeisiąs, kad toks socialdemokratiškas smulkmeniškumas trukdytų jam efektyviai dirbti, juk daug svarbiau parodyti pavaldiniams, jog sunkus darbas ir paaukštinimas suteikia tam tikrų privilegijų. Paskui Viešųjų ryšių tarnybos vadovas pasivedė jį į šalį ir patarė, pasidomėjus žiniasklaidos atstovams, sutrumpinti atsakymą ir užsiminti tik apie efektyvų darbą, o privilegijų neminėti.

Bet šiandien pastatų nesi­ matė, tik sniegas, ir Belmanui tvokstelėjo trys tarpusavyje nesusijusios mintys. Prakeiktas gruodis. Prakeikta Veneslos byla. Prakeiktas Trulsas Berntsenas. Nuo tada, kai praėjusį spalį Mikaelis buvo priverstas nuša­ linti savo vaikystės draugą ir pavaldinį, su juo neteko nei ma­ tytis, nei kalbėtis. Trulsą teko nušalinti dėl stambios įplaukos į asmeninę sąskai­ tą. Kadangi jis negalėjo - o gal nenorėjo - paaiškinti, iš kur tie pinigai, Mikaeliui, kaip jo viršininkui, neliko kitos išeities.

Pinigai, kuriuos tas mulkis padėjo tiesiai į savo sąskaitą. Vienintelė paguoda buvo ta, kad nei pinigai, nei Trulsas negalėjo atvesti prie Mikaelio. Bendradarbiavimą su Asajevu į dienos šviesą galėtų iškelti tik du žmonės pasaulyje. Vienas jų - už socialinius reikalus at­ sakinga tarybos narė Oslo rotušėje, tačiau ši moteris yra jo bendrininkė; o kitas liudytojas guli saugomame Valstybinės ligoninės priestate, ištiktas komos.

Jie važiavo per Kvadratūrą. Beįmanąs susižavėjęs gėrėjosi juodaodėmis prostitutėmis ir baltu snaigių sluoksniu ant jų plaukų.

Greipfrutas: istorija, nauda ir dieta - Sultys October

Pastebėjo, kad į Asajevo paliktą vakuumą įsiveržė nau­ ji narkotikų platintojų būriai. Trulsas Berntsenas. Manglerude visą vaikystę jis sekiojo paskui Mikaelį, prisisiurbęs kaip ryklio prielipą. Mikaelis protingas, pasižymintis lyderio savybėmis, iškalba, puikia iš­ vaizda. Trulsas Berntsenas, pravardžiuojamas Byviu, - garsė­ jantis beatodairiška drąsa, kietais kumščiais ir beveik šuniška ištikimybe. Mikaelis, kur bepasisuktų, susirasdavo draugų.

O Trulsą taip sunku pamėgti, kad visi kaip išmanydami jo vengia. Visgi būtent juodu leido laiką kartu, Beįmanąs ir Berntsenas. Jų pavardes vieną po kitos ištardavo klasėje, vėliau - Policijos mokykloje. Pirmiausia - Beįmano, paskui - Berntseno. Mika­ elis ėmė draugauti su Ūla, bet Trulsas vis tiek trynėsi šalimais, atsilikęs per du žingsnius. Bėgant metams Trulsas atsiliko vis labiau.

Jis nepasižymėjo savybe, kuri buvo įgimta Mikaeliui, visada išsilaikyti virš vandens tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Buvo lengvai valdomas ir lengvai nuspėjamas: kai Mikaelis liepdavo šokti, jis ir šokdavo. Tačiau kartais Trulso akys patamsėdavo, ir Mikaelis negalėdavo jo atpažinti. Kaip tada, kai Trulsas policininko lazda iki apakimo sumušė sulaikytąjį. Bendradarbiai tai pastebėjo, tad Mikaeliui teko kažką daryti, 39 idant nesusidarytų įspūdis, jog jam tai priimtina.

Iš pradžių at­ rodė, kad Trulsas valdosi, bet paskui jis talžė vis žiauriau ir žiauriau, juoduma jo akyse plito, galiausiai ėmė elgtis kaip apsėstas, juodos lėliukės išsiplėtė, ir Mikaeliui teko stabdyti bendrininką, kad šis nepribaigtų vyruko.

Taip, Trulsas buvo ištikimas, bet taip pat - ir nepatikimas, ir būtent tai Mikaeliui Belmanui kėlė nerimą. Kai Mikaelis pranešė Trulsui, kad per posėdį buvo nutarta jį nušalinti, kol paaiškės, iš kur į jo sąs­ kaitą pateko pinigai, Trulsas tik pakartojo, esą tai jo asmeni­ nis reikalas, patraukė pečiais, lyg tai neturėtų jokios reikšmės, o tada nuspūdino.

Tarsi Trulsui Nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz, pravarde Byvis, būtų kur eiti, tarsi turėtų kokį nors asmeninį gyvenimą. TadaMikaelis irgi pamatė juodumą jo akyse. Tarsi uždegtum sprog­ diklio virvelę ir stebėtum, kaip ji čirška šachtoje, o tada taip nieko ir nenutinka.

Bet nežinia, ar ta virvelė tiesiog labai ilga, ar užgeso ugnis. Tad lauki kaip ant adatų, nes kažkas kužda: kuo ilgiau lauksi, tuo galingesnis bus sprogimas. Automobilis sustojo už Rotušės. Mikaelis išlipo ir pakilo laiptais iki durų. Kai kurie teigė, kad jos buvo suprojektuotos kaip pagrindinės, taip aisiais nutarė architektai Arnebergas ir Poulsonas, bet per klaidą brėžinys buvo apsuktas.

O kai penktojo dešimtmečio pabaigoje klaida buvo pastebėta, pastato statyba buvo jau tiek pasistūmėjusi į priekį, kad visas šis reika­ las buvo nuslėptas, o darbai kaip niekur nieko vyko toliau.

Su viltimi, kad Oslo fjordu į Norvegijos sostinę atplaukiantys žmo­ nės nesuvoks, jog žvelgia į tai, kas turėjo būti įėjimas į virtuvę. Mikaeliui Belmanui žingsniuojant akmeninėmis vestibiu­ lio grindimis, tyliai gurgždėjo itališkų batų padai.

Administ­ ratorė pasitiko jį akinamai šypsodama. Jūsų laukia. De­ vintas aukštas, koridoriaus gale į kairę. Ir pagalvojo, kad viskas būtent nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz ir yra. Jis kyla. Nepaisant šios žmogžudystės bylos. Jis palygino šilkinį kaklaraištį, kurį Ūla nupirko jam Barselonoje. Dvigubas Vindzoro mazgas. Mokyk­ loje jis pamokė Trulsą, kaip užsirišti kaklaraištį.

Užmegzti paprastą siaurą mazgą. Durys koridoriaus gale buvo praviros. Mikaelis jas stumtelėjo. Kabinetas atrodė kaip iššluotas. Stalas - neapkrautas, lenty­ nos - tuščios, ant tapetų boluoja dėmės, rodančios, kur kitados kabėjo paveikslai. Ant palangės sėdėjo moteris. Moteris buvo aukš­ ta ir atletiška, plačių pečių ir klubų, šia proga įsispraudusi į siaurą odinį sijonėlį. Šlaunys sukryžiuotos.

Kai pirmą kartą ją išvydo, vyriškas jos veidas su ereliška nosimi ir šaltomis mėly­ nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz vilkiškomis akimis bei savikliovos kupinas, provokuo­ jantis žaismingas žvilgsnis sukėlė Belmanui tam tikrų minčių. Kad Izabelė Skiojen yra iniciatyvą rodanti ir pavojų mėgstanti plėšrūnė. Jis neapsiriko. Mikaelis uždarė duris ir pasuko raktą. Nuėjo prie kito lango. Rotušė buvo iškilusi virš kuklių keturių ar penkių aukštų namų. Šalia Rotušės aikštės stūksojo metų senumo Akerio tvirtovė.

Pastatyta ant aukšto pylimo, su senomis, per karą apgadintomis patrankomis, nukreiptomis į fjordą, šiurpstantį ir virpantį nuo ledinio vėjo šuorų. Liovėsi snigti, ir po švininiu pilku dangumi miestas paniro į melsvą šviesą. Spalva kaip lavono, pamanė Beį­ manąs. Tarp tuščių sienų nuskambėjo Izabelės balsas. Beįmanąs atsisuko į moterį. Naujoji už socialinius reika­ lus atsakinga tarybos narė praskėtė kojas. Kelnaitės gulėjo ant palangės šalimais. Izabelė ne kartą sakė, kad nesupranta, kuo patrauklūs apskusti moters lytiniai organai, bet nenuleisdamas akių nuo tankaus kupsto Mikaelis turėjo pripažinti, kad ji visgi bus šiek tiek apsiskutusi, ir pritariamai sumurmėjo tą patį.

Jai žengiant prie Beįmano, batų kulniukai garsiai kaukšė­ jo į grindis. Priėjusi nubraukė nuo atlapo nematomą dulkelę. Net ir be aukštakulnių ji būtų centimetru jį pranokusi, o dabar buvo gerokai aukštesnė. Jo tai netrikdė. Priešingai, jos ūgis ir valdingas charakteris buvo savotiškas iššūkis. Iš jo, kaip iš vyro, reikalavo daugiau nei smulkutė nuolaidaus būdo Ūla.

Be tavo Jis įtraukė kvepalų aromato. Šis buvo pažįstamas. Tai buvo Ūlos kvapas. Traukti svorio baras Fordo Nupirko žmonai buteliu­ ką, kai lankėsi Paryžiuje ar Londone, nes Norvegijoje šių kve­ palų nėra. Vargu ar tai sutapimas. Izabelė žvelgė į jį, o jos akyse žybčiojo juoko kibirkštėlės. Ji kvatodama sunėrė pirštus jam ant sprando ir loštelėjo. Kas per velnias? Po įkurtuvių Ūla skundėsi, kad dingo kve­ palų buteliukas, įtarė, kad kuri nors iš jo kviestų įžymybių bus apsivogusi.

Jis buvo įsitikinęs, jog tai padarė vienas asmuo iš Manglerudo, jei tiksliau - Trulsas Berntsenas. Mikaeliui jokia paslaptis, kad nuo vaikystės dienų jo bičiulis iki ausų įsimylė­ jęs Ūlą. Žinoma, Ūlai ar Trulsui jis apie tai neužsiminė. Kaip ir apie kvepalų buteliuką. Juk geriau, kad Trulsas nušvilpia kve­ palus, o ne Ūlos kelnaites. Ji susijuokė. Patraukė ilgus stambius pirštus jam nuo sprando, perbraukė per nugarą ir užkišo vyrui už dir­ žo. Pažvelgė į jį kiek nusivylusi.

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau ženklų, kad nubus iš komos. Ar jis sujudėjo? Apie mus. Jis visų apleistas, ir tai neat­ neštų jam jokios naudos. Tai yra gera, išbandyta ir patikrinta Darbo partijos politika, mielasis. Mes atidavėme Asajevui narkotikų monopolį, o visus kitus prekeivius suse­ gėme, kadangi Asajevas sumažino perdozavimo atvejų skai­ čių. Kitokia narkotikų kontrolės politika būtų paprasčiausiai nepasiteisinusi.

Redagavo Dalia Kižlienė Maketavo Eglė Jurkūnaitė Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais interneteišleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Kampinėje spintoje atsidavė medžiu, paraku ir ginklų aly­ va.

Mikaelis nusišypsojo. Aš gavau po­ licijos viršininko postą, o tu tapai tarybos nare, nes atrodė, jog mes savomis jėgomis išvalėme Oslo gatves ir sumažinome mirtingumą nuo perdozavimo. O iš tiesų leidome Asajevui su­ naikinti įrodymus, pašalinti konkurentus ir prekiauti narko­ tiku, keturis kartus stipresniu už heroiną ir iškart sukeliančiu priklausomybę. Ji prisitraukė vyrą arčiau. Sukišo liežuvį jam į burną. Pasi­ trynė šlaunimi jam į šlaunį, ir sušiugždėjo prisegamos kojinės.

Tempdamasi jį paskui save, atbulomis žengtelėjo prie stalo. Pasikviečiau tave čionai ne plepėti, - ji suėmė diržo sagtį. O dabar Rotušė teikia pirmenybę šitam dalykui. Mikaelis nustūmė jos ranką. Ji atsiduso. Ką suplanavai? Kodėl nepribaigus jo dabar? Mikaelis susijuokė. Tada susivokė, kad tarybos narė kalba rimtai. Tik du kartus per visą savo istoriją jis buvo neprieinamas žmonėms: XVII a.

Rūpesčiuose, kai netikras Dmitrijus apsigyveno Kremliuje, o m. Todėl Iberijos koplyčia - miesto centre, po tamsiai užrakinto Kremliaus sienomis, su visada atviromis durimis, su degančiomis žvakėmis, su piligrimais - buvo suvokiamas upelis, dabar sklindantis į nedidelę minią, dabar plintančią dviem ar trims žmonėms, tačiau begalinę ir neišsenkančią.

Bučiuoju tave į krūtinę Maskvos kraštas! Šias eilutes parašė Marina Tsvetaeva m. Rusijos inteligentijos religiniai ir dvasiniai išgyvenimai XX amžiaus pradžioje lydėjo estetinių ir meninių įspūdžių ir buvo įkūnyti meno kūriniuose. Nepaisant formalių elementų, formos skilimo, deimantininkui Lentulovui būdingų planų poslinkio, jo paveikslas sukuria ryškų ir gražų Maskvos šventovės vaizdą ir perteikia žiūrovui dvasinį džiaugsmą, kurį ji spinduliuoja. Demonstracija Voskresenskaya aikštėje m.

Prie Prisikėlimo vartų, kaip jų amuletai, net statant buvo sumontuotos Maskvos globėjų šventųjų piktogramos: George'as Victorious, Sergiusas iš Radonežo, Maskvos šventieji metropolitai Peteris ir Aleksejus. Šie vaizdai stovėjo dešinėje ir kairėje šventojo vartininko šonuose, tarsi Jos armija.

Vienas iš jų Marinai Tsvetajevai pasirodė kaip ženklas iš viršaus - Šv. Jurgio pergalės simbolis. Tsvetaeva parašo eilėraštį, į kurį savo kūryboje įtraukė George'o temą, kuri vėliau išsivystė ir tapo viena pagrindinių jos pasaulėžiūros ir gyvenimo likimų. Maskvos herbas: herojus pramuša roplį. Drakono kraujyje. Didvyris spinduliuose. Taigi būtina. Vardan Dievo ir gyvosios sielos Išlipi iš vartų.

Sentinelio valdovas! Suteik mums savo laisvę. Karys, jie turi skrandį Lemtingosios Maskvos sargyba - išlipkite iš vartų! Ir įrodyk žmonėms bei drakonui, - Ką vyrai miega - kovoja ikonos. Remiantis pirmojo sovietinio Kremliaus komendanto - Baltijos jūreivio, partijos nario nuo m. Pavelo Malkovo prisiminimais, akivaizdu, kokia naujoji jėga, atėjusi iš Petrogrado nuo pirmųjų viešnagės senovės sostinėje dienų, patyrė priešiškumą Maskvai.

Dirglumą, matyt, dar labiau sustiprino tai, kad šis žingsnis buvo priverstas ir - ką čia slėpti - žeminantis skrydis, norint išgelbėti savo gyvybę ir galią. Malkovas, vadovavęs Smolny nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz Petrograde, užtikrino saugų Liaudies komisarų tarybos praėjimą ir turėjo organizuoti V. Lenino ir kitų vyriausybės narių apsaugą Maskvoje. Aš niekada anksčiau nebuvau Maskvoje ir į viską žiūrėjau su ypatingu susidomėjimu.

Tiesa, pirmasis įspūdis nebuvo palankus. Prašau kaip aš galiu greitai numesti svorį Petrogrado Maskva man atrodė kažkaip labai provinciali, apleista.

Siauros, kreivos, nešvarios gatvės, padengtos išsibarsčiusiu akmenu, nepalankiai skyrėsi nuo erdvių, tiesių, tarsi strėlės, Petro prospektų, apsirengusių klotuvais ir užpakaliu. Namai buvo suglebę, sugniuždyti. Spalio kulkų ir kriauklių pėdsakai išliko ant sienų čia ir ten. Net miesto centre, jau nekalbant apie pakraštį, yra aukšti penkių, šešių aukštų mūriniai pastatai, susikertantys su nešvariais mediniais namais.

Aleksandro Nevskio koplyčia. Abipus koplyčios, po skliautinėmis arkomis, buvo tik maži praėjimai, kiekviename iš kurių du vežimėliai buvo sunkiai praplečiami.

Netoli Iverskos buvo nuolat minios elgetų, spekuliantų, sukčių, ore buvo negailestingas balsų šurmulys, ore kabojo storas skandalas Lunacharskis prisiminė, kad Leninas jam numatė, kaip šiuo metu versti. Man atrodo, kad tai toli gražu nėra naivu ir, su tam tikru pakeitimu, dabar jį galime įsisavinti nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz įgyvendinti.

Aš tai pavadinčiau monumentalia propaganda Mūsų klimatas greičiausiai neleis freskų, apie kurias svajojo Campanella. Štai kodėl aš kalbu daugiausia apie skulptorius ir poetus. Prašau nemanyti, kad įsivaizduoju marmuro, granito ar aukso raides. Kol kas viską turime daryti kukliai.

Balandžio 14 d. Ir užrašus, emblemas, gatvių pavadinimus, emblemas ir kt. Vykdant šį nutarimą, iki m. Gegužės 1 d. Balandžio 28 d. Naktį buvo apiplėšta Iverskos koplyčia, plėšikai bandė nuplėšti brangią algą nuo stebuklingos piktogramos, tačiau jiems to padaryti nepavyko. Policija nusikaltėlių nerado. Nikolajaus-Perervinskio vienuolyną, kuriam buvo paskirta Iverskos koplyčia, buvo iškeldinti jai tarnavę vienuoliai, kurie gyveno buvusios provincijos vyriausybės namuose, o koplyčia liko nenagrinėta.

Tais pačiais metais Voskresensky perėja buvo pervadinta istorine, minint, kaip jie paaiškino, ąsias Istorijos muziejaus įkūrimo metines. Bet tada jie neišdrįso nugriauti, o Iverskos likvidavimas buvo atidėtas iki patogesnio laiko. Demonstracija Raudonojoje aikštėje. Valdžia kliudė piktogramos eksportui į kitas bažnyčias ir privačius butus. Tačiau ųjų pradžioje ji vis dar buvo nešiojama visame mieste.

Rašytoja L. Avilova, gyvenusi vienoje iš Arbato juostų, tapo tokio ikonos pašalinimo miestui liudininke ir aprašė ją savo dienoraštyje: Jie atvežė Iverską. Kieme buvo išklotas kilimas, pastatytas stalas su dubeniu ir žvakėmis.

Jie laukė Motinos nuo minutės iki minutės nuo 10 valandos vakaro Dešimt minučių po dviejų nakties Anyuta paskambino ir sušuko.

Greipfrutas

Kieme buvo gausus būrys žmonių, uždegtos žvakės, bet tamsią piktogramą vis tiek buvo sunku įžvelgti. Neįmanoma atskirti Likos. O iškilmingesnė ir paslaptingesnė buvo ši malda lauke - mirksinčia plonų vaško žvakių šviesa. Kiek atodūsių, beveik dejavusių, neryškūs šnabždesiai! Galų gale nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz žūstame, mes žūstame! Išėjau saugoti vartų ir ilgai tamsoje girdėjau sunkias pėdas.

Pro langus nebebuvo gaisro. O piktograma, pasak jų, bus nešiojama visą naktį Bet pasakojimai apie tai kartais randami prisiminimuose, leidžiant manyti, kad iš tikrųjų tokių atvejų buvo daug.

Buvo gijimas nuo mirtinos ligos, parama tiems, kurie pateko į neviltį, išsigelbėjimas nuo savižudybės ir pagalba kasdieniame gyvenime.

Vienas toks atvejis aprašytas Michailo Makarovo memuaruose, šis incidentas įvyko m. Mano padėtis tapo tiesiog baisi. Buvo rugsėjo pradžia. Esant depresijos būsenai, kartą sėdėjau namuose. Buvo durys į priekines duris.

Aš atidariau. Priešais mane stovėjo tiesi, smagi senutė. Ant galvos skarelė, pririšta vienuoliškai Pagyvenusi moteris įėjo į virtuvę, priešais ikoną padėjo tris lankus su kryžiaus ženklu, nusilenkė man ir pasakė: Duok man, gerai padaryta, gerk vandens. Aš nusiprausiau kibirą vandens vonioje ir perdaviau senajai moteriai.

Ji vėl kirto save ir, paėmusi tris didelius gurkšnius, grąžino man kibirą. Kas, gerai padaryta, tau sunku širdyje? Buvau sugniuždyta, nežinodama, ką atsakyti. Šuo aš, jei Dievo Motina tau nepadės. Ji tau duos darbą. Buvau apstulbusi ir nežinojau, ką daryti, bet mechaniškai puoliau ją ir paklausiau: Koks tavo vardas?

Kitą dieną nuvykau į Iverskają Aš padariau viską, kaip man pasakė Pelageyushka. Ir dabar, patikėk manimi, senutė, išeidama iš koplyčios, pajutau, kad akmuo man krito iš širdies. Ateityje jaučiausi lengva ir pasitikinti savimi. Po kelių dienų gavau šaukimą, kad mane kvietė į darbo biržą Aš tai vertinau kaip aiškią Dangaus Karalienės pagalbos nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz ir psichiškai padėkojau klajonei Pelageyushka už jos gerus patarimus Padariau tai taisykle: lankydamasi Iverskoje aš kiekvieną kartą dėkoju Dievo Motinai už šią pagalbą ir uždedu žvakę priešais jos piktogramą Zgurai, kuris yra labai išsamus ir kvalifikuotas.

Šį leidimą galima paaiškinti tik leidyklos gauta informacija apie jų gresiantį griovimą, kuris dėl tam tikrų priežasčių neįvyko. Koplyčia buvo uždaryta ir tikrai nugriauta per vieną naktį - nuo m. Liepos 28 d. Iki 29 d. Prisikėlimo vartai m. Viduryje buvo perkelti į Istorijos muziejų ir restauruoti. Birželio mėn. Vartai buvo nugriauti, kaip teigiama, dėl to, kad per revoliucines šventes jie cheminė riebalų deginimo lygtis pereiti į Raudonąją aikštę demonstrantų kolonoms.

Mokslininkai, architektai, kultūros veikėjai priešinosi griovimui, įtikindami, kad vertingo architektūros paminklo sunaikinimas sugadins senovės Raudonosios aikštės ansamblio estetinį suvokimą. Ir buvo nuspręstas Prisikėlimo vartų likimas - m. Liepą jie buvo nugriauti. Pagrindinio Iverono Dievo Motinos paveikslo likimas yra paslaptingas.

Remiantis kai kuriais šaltiniais, jis buvo perkeltas į Sokolnikų Prisikėlimo bažnyčią, kur jis vis dar yra kairiajame šiaurinio praėjimo chore. Remiantis kitais šaltiniais, viena iš pakaitinių ikonų taip pat stebuklingų pateko į Prisikėlimo bažnyčią, o pagrindinė dingo, kai koplyčia buvo sunaikinta. Tėvas Serafimas ėjo psalmininko pareigas Iverskio koplyčioje, paskui išvyko į Leningradą ir ten pasiėmė vienuolių tonizą.

Iš draugų jis gavo nuotrauką, kurioje buvo paimta iš pagrindinės Iberijos Dievo Motinos piktogramos, pašalinus atlyginimą, prieš ją konfiskavus valdžios institucijoms. Buvo areštuotas Serafimo tėvas.

Jis penkiolika metų praleido lageriuose, o paleistas buvo kunigas Kirovo srityje ir Samarkande. Jam pavyko išsaugoti šią brangią nuotrauką. Maskvoje gandas atkakliai laikosi nuomonės, kad pagrindinė Iverono Dievo Motinos ikona yra nepažeista ir pasirodys nustatytu laiku Nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz sako, kad nugriovus Iverskos koplyčią ir Prisikėlimo vartus, žmonės ilgus metus atėjo į nugriautos koplyčios vietą ir tyliai meldėsi Lapkričio 7 d.

Demonstrantų būriai ir vilkstinės pirmą kartą pateko į Raudonąją aikštę ne dviem linijomis, prasiskverbiančiomis pro Prisikėlimo vartų arkas, bet užplūdusia lavina. Greipfrutas sėkmingai derinamas su daugeliu fermentuotų pieno produktų: varške, grietinėle, jogurtu, grietine, varškės sūriu. Riešutai, mėtos ir rozmarinai, pridedami prie patiekalų, kuriuose yra greipfrutų, padarys jų skonį turtingesnį ir įdomesnį. Ko negalima valgyti greipfrutų?

Patyrę virėjai žino, kad rūgščių vaisių o greipfrutai priklauso tiems negalima derinti su gyvūniniais baltymais. Kartu su greipfrutais negalima valgyti bulvių, pupelių, bananų, žirnių, duonos, datulių, pupelių, taip pat mėsos ir žuvies bei kitų krakmolingų ir angliavandenių turinčių maisto produktų.

Pastebėta, kad greipfrutų vartojimas kartu su maistu, kuriame yra baltymų ir krakmolo, sukelia virškinimo diskomfortą. Teisingiau ir naudingiau bus valgyti greipfrutus atskirai, likus 15—30 minučių iki pagrindinio valgio. Kuo greipfrutas skiriasi nuo pomelo ir saldumynų?

Keistuolių teatras - mažam kalne

Jei greipfrutas laikomas seniausiu citrusinių augalų augalu, apie kurį Europa sužinojo tik XVIII amžiaus antroje pusėje, tai pomelą galima vadinti vyresniuoju broliu, nes pirmieji paminėjimai apie tai buvo rasti Kinijoje jau m. Pomelo, kaip ir greipfrutas, turi tankią žievelę, jo minkštimas dalijamas dalimis į riekeles, kuriose yra sėklų. Priešingai nei ryškios greipfruto žievelės spalvos, pomelo vaisiaus išorinis apvalkalas daugiausia yra šviesiai žalios spalvos, kartais geltonos spalvos.

Pomelo yra daug didesnis nei greipfrutas. Subrendusių vaisių masė gali siekti 10 kg vidutinio greipfruto vaisiaus masė yra apie gramų. Pomelo minkštimas yra rūgštus ir saldus, šiek tiek kartumo greipfrute ryškesnis kartumo skonis. Izraelio mokslininkai jį išaugino m. Mokslininkai susitvarkė su užduotimi.

Skirtingai nei greipfrutai, vaisiai iš tikrųjų pasirodė saldaus skonio, be kartumo žymių, kurie ir pelnė savo vardą saldūs - saldūs. Nuo greipfrutų skiriasi žievės spalva. Net visiškai subrendus, sviti vaisiai išlieka žali.

Nepaisant puikių skonio ir dietinių savybių, saldumynai nesulaukė didelio populiarumo. Priežastis slypi tame, kad mokslininkų išvestas vaisius turi per storą odelę, o po juo vis dar yra vienodai storas minkštas sluoksnis. Nulupus lieka tik pusė valgomosios vaisiaus dalies. Kaip namuose užauginti greipfrutą iš sėklos? Yra keli augalo reprodukcijos būdai. Paprasčiausias ir lengviausias būdas auginti greipfrutų medį namuose yra iš sėklų. Kaip ir visi citrusiniai augalai, greipfrutai gerai įsišaknija.

Sodinti sėkla turėtų būti paimta iš prinokusių ir didelių vaisių. Indą su dirvožemiu reikia paruošti iš anksto, nes sėkla turi būti pasodinta į žemę iškart po to, kai ji buvo išimta iš minkštimo, kitaip ji gali neišdygti.

Akmuo klojamas 1,5—2 cm gyliu purioje, patręštoje dirvoje. Priežiūra nesudėtinga, tačiau negalima palikti augančio medžio be dėmesio. Greipfrutai taip pat nemėgsta džiūvimo ir užmirkimo. Kai daigelis pasirodo nuo žemės, jį galima purkšti vasaros temperatūros vandeniu. Norint sėkmingai augti, jai reikia pakankamai šviesos ir šilumos, o dirvožemis turi būti reguliariai purenamas.

Nors daigelis nedidelis, jį patogu laikyti ant palangės. Taip pat svarbu atsiminti apie maitinimą. Kiekvienais metais daigą reikia persodinti į didesnį nei ankstesnis indą. Senesni medžiai, sulaukę metų, gali būti persodinami rečiau, kartą per nuplėštas keistuolių riebalų degintojas nz.

Kai greipfrutų medis pasiekia 1,5 - 2 metrų aukštį, vasarą jis gali būti pastatytas balkone, terasoje ar sode iki pirmojo šalčio.