St john apvaizdos svorio metimas novi, Jonas v (iii) gailestingasis. Šventykla Kristaus prisikėlimo garbei

Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kurie nuoširdžiai tiki, tie, kurie save ap­ gaudinėja, arba paskutiniai storžieviai kupranugariai. Bet kuri mūsų būsena, net pilna kančios bei tragikos, virsta galų gale mada, ir kas reikalauja ja sekti, yra snobas, net jei jo reikalavimas ir liestų labai kilnią idėją. Su kai kuriais savo kurso draugais jis suėjo į artimesnius santykius, bet tikro draugiškumo nesudarė nė su vienu. Atvykau, kai dar buvo sniego, ir manau, kad esu užsigrūdinusi. Gelbėtojas Nereditsa in Vel. Ėjo neskubėdama, žiūrėdama sau po kojomis.

Malda Jonui Gailestingajam yra visagalė. Ji padeda net tiems, kurie neturi galimybės prisiliesti prie šventojo relikvijų. Šventojo piktograma, jo atvaizdas padeda labiau įsiskverbti į visus nuostabius šventojo darbus.

Išgirsk mus, tavo vaikai, nuolankiai krintančius tau po kojomis, atsiųsk mums savo užtarimo gailestingumą mūsų Dievo akivaizdoje. Mes su ašaromis prašome išleisti savo gailestingumą mums, nusidėjėliams. Mūsų kaltės, nežinodamos ribų, st john apvaizdos svorio metimas novi mus liūdesiu ir ligomis, nukreipia mūsų širdis nuo Viešpaties ir traukia į patį pragarą. Tu esi mūsų gailestingas užtarėjas, kuris neturi už tavęs nuodėmės. Mes prašome jūsų galybės gailestingumo. Pakelkite mūsų maldas Viešpačiui.

Tegul Viešpats yra gailestingas mūsų nuodėmėms, tegul suteikia mums sveikatos, išgydo st john apvaizdos svorio metimas novi visų liūdesių, suteikia stiprybės mūsų sieloms ir kūnams ir išlaisvina nuo visų sielvartų. Siųsk visus palaiminimus visai mūsų šaliai, išsigelbėjimą nuo priešų, kurie galvoja apie blogį.

Tegul tavo didžiuoju gailestingumu visą mūsų gyvenimą saugo pasaulis. Melskitės Viešpaties už kantrybę ir nuolankumą malonės dėka. Gailestingasis šventasis, neatimk iš mūsų savo dangiškos pagalbos, užtaręs, atvesk mus nevertus į Kristaus karalystę. Mes šloviname ir giedame visas mūsų Viešpaties, Tėvo ir Sūnaus bei Šventosios Dvasios dovanas per amžių amžius. Mes nuolankiai atsigręžiame į jus, griūname prie jūsų kojų ir meldžiamės kaip greitasis visų tų, kurie prašo Viešpaties paguodos sielvarte ir liūdesyje, gynėjas.

Nustokite melstis už mus Kristui, mūsų Dievui! Jūs, apdovanoti Viešpaties meile ir gerumu, šiame pasaulyje pasirodėte kaip gailestingumo pavyzdys, kaip upė, tekanti ir dosniai numalšinanti visų, kuriems jos reikia, troškulį.

Mes tikime, kad atėjus iš žemės į dangų jūsų gerumo indas tapo neišsenkantis. Suteikite visiems bėgiojantiems pas jus paguodą liūdesyje, ramybėje ir ramybėje. Atiduok savo gailestingumą gyvenimo poreikiams ir įskiepyk mums viltį amžinosios ramybės ir poilsio Viešpaties Karalystėje. Per savo gyvenimą buvote prieglobstis visiems kiekvienoje nelaimėje ir poreikyje, visi atėjo pas jus pasigailėti.

Ir dabar, karaliaudami su mūsų Viešpačiu, parodykite mums, kurie nenuilstamai meldžiamės prieš jūsų piktogramą, jūsų pagalbą ir užtarimą.

Tegul ramybė ir džiaugsmas ateina su mumis mūsų Viešpaties, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovei. Svarbiausia tai nuoširdžiai ištarti. Jonas Gailestingasis: malda. Atsiliepimai apie kančias Žmonės, kurie nuoširdžiai prašė šventojo Jono palaiminimo, visada jį gaudavo. Tai liudija daugybė atsiliepimų.

1. (PDF) Archivum Lithuanicum 12 | Giedrius Subačius - dti.lt
2. m. - Unijapedija
3. Klinikos Jonas v iii gailestingasis.

Jonas pristatė ne tik skurdą ir vargą - daugeliui šeimų padovanojo vaikų gimimą, išgydė ligas, padėjo sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Kai kurie teigia, kad prisilietę prie šventojo relikvijų jie amžiams prarado nesąžiningo uždarbio ir lengvų pinigų troškimą ir vis dėlto niekada neliko be pinigų.

Malda Šventajam Jonui Gailestingajam gali atlikti tikrus stebuklus. Malda Jonui Gailestingajam - skaitykite ir klausykitės teksto internete Šiandien retai galima rasti tikrai laimingų žmonių, nes daugeliui laimė turi ypatingą apibrėžimą - finansinį stabilumą šeimoje.

Žinoma, turime būti patenkinti tuo, ką mums siunčia Viešpats Dievas. Tai, ką Jis daro dėl mūsų, jau yra vertybė. Bet jei finansinė padėtis yra labai sunki, kažkam nepakanka, arba, atvirkščiai, norite paprašyti pagalbos iš Aukštesnės jėgos pridėjus pajamų, tuomet galite perskaityti maldą Jonui Gailestingajam.

Būtent šis Šventasis padangų vartymas svorio netekimas tiems, kurie turi beviltišką situaciją, problemų su pinigais, skurdą. Šventasis suteikia pasitikėjimo savimi, veda tikrąjį kelią ir tiesiog įneša ramybės. Šiek tiek apie Joną Gailestingąjį Malda Jonui Gailestingajam už pinigus atsirado ne taip lengvai, nes net per savo gyvenimą Šventasis buvo vienos turtingos ir kilmingos šeimos sūnus.

Kai berniukui buvo 15 metų, jis sutiko Viešpatį, kuris parodė, kaip elgtis gyvenime. Nuo tada Jonas dalijo pinigus visiems vargšams, nieko neapgavo, jis visada buvo dosnus visiems. Ne viena auka mieste, kuriame jis gyveno, buvo be jo. Aukštosios malonės pajėgos kiekvieną kartą jį užpildė. Atiduodamas viską, ką turėjo, žmonėms, kuriems reikia pinigų, Dievo gailestingumas atėjo Jonui tūkstantį kartų daugiau.

Tai yra svarbiausia malonė visame pasaulyje. Štai kodėl iki šiol svarbu bažnyčioje perskaityti maldą už pagalbą Jonui Gailestingajam. Šventasis šios šventosios tekstas šiandien padeda tiems, kurie gyvena skurde.

Malda Jonui Gailestingajam už pinigus ir gerovę Savo kantrybe jūs gavote atlygį, gerbiamasis tėve, maldose st john apvaizdos svorio metimas novi be paliovos kantrus, mylimas elgeta, ir tai tenkina, bet meldžiame Dievą Kristų, gailestingąjį, palaimintąjį, išgelbėkite mūsų sielas.

Tu iššvaistai savo turtus vargšams ir dabar supranti dangiškus turtus, Jonas, išmintingasis, todėl dėl tavęs mes gerbiame tave, tobulindami tavo atmintį, išmaldą tuo pačiu vardu! Šventasis Dievo Jonas, gailestingasis našlaičių ir nelaimių gynėjas! Mes ateiname pas jus ir meldžiame jus, kaip netrukus visų, kurie ieško paguodos iš Dievo bėdose ir liūdesiuose, globėją.

Manome, kad po perkėlimo iš žemės į dangų jumyse sustiprėjo malonės sėjos dovana ir jūs tapote neišsenkančiu visų geranoriškumų indu.

Kaip malda padeda šventajam Jonui Gailestingajam? Skaitant šventą tekstą, nereikia galvoti tik apie finansinė situacija Taip pat galite kreiptis į Joną su kitomis mintimis, kurias dažnai aplanko galva. Taigi, krikščionys tiki, kad kalbėjimas ir malda Jonui Gailestingajam padeda pateikti daiktą parduoti, pritraukti sėkmės, jei kyla rimtų klausimų apie radinį.

Be to, malda padeda: stiprūs nuoskaudos artimiesiems ir pažįstamiems; emocinis liūdesys, netektis ir net liūdesys; stiprios apsaugos poreikis, jei iškyla pavojus; situacijas, jei iš tikinčiojo pavogiamas kažkas labai vertingo; sunkios finansinės krizės; šeimos gyvenimo bėdos, susijusios su kasdieniu gyvenimu.

Tie, kurie kreipiasi į Joną Gailestingąjį, yra apdovanoti nepaprasta jėga, jie visada turi Dievo atsiųstą paramą iš viršaus, palaikymą ir apsaugą.

Malda ne tik išgelbėja vargšus iš baisaus skurdo, bet ir gali išgydyti ligas. Tiesa, greitai mesti svorį per 4 dienas tikėtis, kad perskaičius šventą tekstą st john apvaizdos svorio metimas novi stebuklingai papildys pinigus. Malda nėra stebuklingas burtas, ji neturi momentinio efekto, kurio daugelis tikisi. Bet jei nuolat melsitės, kalbėsite su Viešpačiu Dievu, kreipiatės į Joną Gailestingąjį ir jo paprašysite, tada viskas gyvenime tikrai bus suformuota.

Bus tiesiog nuostabu, jei tikintysis sugebės prieš jo relikvijas perskaityti maldą Jonui - taigi, kreipimasis į jį turės dar didesnę vertę, svarbą ir galią. Niekas žemėje nėra amžinas, tik tikėjimas. Būtent ji gali paaiškinti žmogui, kaip elgtis sunkioje situacijoje ar ką pasakyti žmogui. Malda už finansinę gerovę yra gera pagalba visiems, kurie kreipiasi į Dievą. Tačiau skaitant ją svarbu ieškoti kai kurių darbo vietastenkitės kuo geriau atlikti dabartinį darbą, kad padidėtų.

Vien neveiklumo ir skaitymo rezultatas nebus. Reikia esminio tikinčiojo sugrįžimo - ir malda sustiprins visas pastangas ir nukreips žmogų į tikrąjį kelią. Klausykitės maldos pagalbos skurde ir poreikyje Jonui Gailestingajam Malda Jonas Sochavskis prekybai - tekstas. Malda Jonas Maloningiesiems -… Šventasis gimė Graikijoje, kai daugelis jau žinojo apie krikščionybę. Tačiau tik dalis žmonių iš tikrųjų laikėsi įsakymų.

Apie Jonas.

Žiūrėk su gailestingumu, visa giedama ir meile; maloningas Tavo. Malda Jonas Maloningiesiems -…. Malda Jonas Pirmtakas apie Akatistas Jonas iš Kronštato Jonas Gailestingasis - Aleksandrijos patriarchas. Remiantis įvairiomis versijomis, jis mirė — metų. Atminimas minimas jo mirties dieną - lapkričio 25 d.

Iki lapkričio 12 d. Biografija Gailestingasis Jonas yra Kipro salos gubernatoriaus Epifanijaus sūnus. Jis gimė Amaphunt Limasolyje. Jonas neteko žmonos ir vaikų.

Kurį laiką degęs, jis pradėjo padėti vargšams ir gyventi asketiškai. Jonas nebuvo nei vienuolis, nei dvasininkas, tačiau žmonės norėjo būti išrinkti patriarchu. Sprendimui pritarė imperatorius Heraklijus. Taigi Jonas Gailestingasis tapo patriarchu m. Jis suskaičiavo visus Aleksandrijos elgetas ir paskirstė tarp jų visą savo turtą. Patriarchas atsiuntė auką Aukščiausiojo kapui, suteikė pagalbą ir prieglobstį tiems, kuriems jos reikia, išpirko belaisvius.

Ir Jonas taip pat kovojo prieš klaidingą monofizitų mokymą. Vieną dieną persai įsiveržė į Egiptą ir pradėjo grasinti Aleksandrijai. Jos gyventojai išsibarstė, ir Jonas turėjo vykti į Konstantinopolį prašyti greitosios armijos, kad apgintų miestą.

Deja, likęs gimtajame mieste Amaphunta, jis mirė apie m.

Kanonizacija Bažnyčia Joną Gailestingąjį pavadino šventuoju. Metafrastas savo relikvijose aprašo stebuklus, įvykusius po jo mirties. Šventojo relikvijos buvo išsaugotos Konstantinopolyje, m. Jos buvo gabenamos į Veneciją. Kai kurios relikvijos dalys buvo saugomos nuo m.

Budapešte dabar Bratislavoje. Yra žinoma, kad patriarcho Jono relikvijos taip pat saugomos tokiuose Athos Dochiar, Dionysiates dešinėjePantokrator ir Caracal.

Kai jam buvo penkiolika metų, jis turėjo viziją, kuri turėjo įtakos visam tolesniam jo gyvenimui. Aukščiausia dorybė - užuojauta - jam buvo suteikta gražios mergaitės pavidalu. Ji buvo apsirengusi šviesiais drabužiais, su alyvuogių vainiku ant galvos.

Ši dorybė buvo viso jo palydovė gyvenimo keliasdėl ko Joną žmonės vadino Gailestinguoju. Tėvo ir motinos prašymu jis vedė, turėjo vaikų. Teisiojo vyro žmona ir vaikai mirė, o jis davė vienuoliškus įžadus ir tapo griežtu pasninkavimu, broliu meilužiu ir maldaknyge.

Šventasis Jonas Gailestingasis išgarsėjo savo dorybėmis ir dvasiniais žygdarbiais, o kai patriarchalinis sostas Aleksandrijoje liko našlaičiu, suverenas Heraklijus ir visi altoriaus tarnai įtikino jį tapti patriarchu.

Uolus Jonas tinkamai atliko savo arkivyskupijos tarnystę, rūpindamasis savo parapijiečių dvasiniu ugdymu. Savo darbo metu jis pagavo monofilito, Antiochijos Fullono, ereziją ir išvarė savo šalininkus iš Aleksandrijos.

Tačiau Jonas laikė savo svarbiausią pareigą daryti gera ir duoti visiems vargstantiems. Pradėdamas tarnybą departamente, jis įsakė atlikti Aleksandrijos vargšų ir vargšų sąskaitą: ten buvo daugiau nei septyni tūkstančiai sielų. Visiems šiems vargstantiems žmonėms Jonas kasdien duodavo nemokamo maisto. Yra žinoma, kad patriarchas Jonas Gailestingasis kiekvieną penktadienį ir trečiadienį pasirodydavo prie katedros durų ir dalindavo išmaldą, tvarkydavo kivirčus, palaikė nepasiturinčius.

Tris kartus per savaitę jis lankydavosi ligoninėse, padėdavo ligoniams. Persai užėmė daug kalinių, sugriovė ir sudegino Jeruzalę. Šventasis Jonas atidavė įspūdingą dalį iždo jų išpirkimui. Elgeta Jonas niekada neatmetė tų, kurie klausė. Kartą jis st john apvaizdos svorio metimas novi apsilankyti ligoninėje, pakeliui sutiko vargšą vyrą ir liepė duoti šešis sidabro gabalus. Elgeta persirengė, aplenkė šventąjį ir vėl paprašė išmaldos. Jonas vėl apdovanojo jį šešiais sidabro gabalėliais.

Yra žinoma, kad du kartus Jonas davė pinigų pirkliui, kurio laivai skendo jūroje, o trečią kartą-laivą, pilną kviečių, kuris buvo patriarchato nuosavybė. Būtent ant jo prekybininkas padarė sėkmingą kelionę ir grąžino paskolą. Antklodė Daugelis tikinčiųjų nuolat skaito Akatistą Jonui Gailestingajam. Jie nori kuo greičiau atsikratyti nelaimės, nes šventasis visada rūpinosi kančiomis. Tą dieną, kai Jonas niekuo negalėjo padėti, jis laikė tą dieną veltui. Yra žinomas atvejis, rodantis nepaprastą šventojo kuklumą.

Vienas turtingas didikas, sužinojęs, kad Jonas miega po įprasta antklode, atsiuntė jam dovanų brangią antklodę. Kitą dieną Jonas įsakė parduoti antklodę ir išdalinti monetas vargšams. Bajoras, radęs priedangą turguje, vėl jį įsigijo ir nusiuntė šventajam. Tai tęsėsi kelis kartus. Vienuolis Šventasis Jonas nuoširdžiai atleido st john apvaizdos svorio metimas novi, o pats su didžiausiu romumu ir nuolankumu prašė atleidimo tų, kuriems sukėlė sielvartą ir liūdesį. Kartą vienuolis buvo apkaltintas neteisėtais santykiais, o šventasis patikėjo šiuo šmeižtu.

Vienuolis buvo uždarytas į požemį. Naktį patriarchas svajojo apie šį vienuolį. Ar tu geras? Ar taip apaštalams buvo nurodyta vesti Dievo kaimenę? Kitą dieną Jonas iš kalėjimo iškvietė vienuolį ir jam pasakė, kad pakrikštijo mergaitę prie dieviškųjų kankinių Jono ir Kiro relikvijų Gazoje.

Tada jis norėjo ją atpažinti viename vienuolyne ir savo širdies paprastumu lydėjo ją. Jonas klausėsi vienuolio ir buvo labai liūdnas: jis nuoširdžiai prašė nekaltos aukos atleidimo.

Po šio įvykio patriarchas itin atsargiai vertino savo kaimynus ir prašė kitų niekieno nesmerkti. Piktograma Jonas Gailestingasis padėjo daugeliui nelaimingų žmonių. Jo piktograma taip pat daro stebuklus! Jie meldžiasi priešais ją: Netekus maitintojo. Skurde, alkyje ir kituose kasdieniuose sunkumuose. Dvasininkas Jonas paprastai buvo pripažintas patriarchu, labai švelniai laikantis pasauliečių. Kartą dėl kažkokio nusižengimo jis buvo priverstas pašalinti bažnyčios dvasininką. Kaltas supyko ant patriarcho.

Jonas norėjo su juo pasikalbėti, bet netrukus pamiršo apie jo norą. Šventasis paliko aukurą, iškvietė pas jį nusidėjėlį dvasininką ir, atsiklaupęs priešais jį, viešai paprašė atleidimo.

Nustebęs dvasininkas akimirksniu atgailavo dėl to, ką padarė, o vėliau tapo pamaldžiu kunigu. Pamoka Kartą Jurgio sūnėną Džordžą įžeidė miestietis. Jurgis paprašė šventojo atkeršyti nusikaltėliui. Jonas pažadėjo nusikaltėliui atlyginti taip, kad visa Aleksandrija būtų nustebusi. Jo pažadas nuramino Džordžą. Šventasis pradėjo jam skaityti paskaitas, pasakodamas apie nuolankumo ir romumo poreikį, o paskui, pakviesdamas nusikaltėlį, paskelbė, kad jis išgelbės jį nuo mokėjimo už žemę.

George'as išmoko dėdės pamoką. Šventojo relikvijos Akatistas Jonui Gailestingajam apsaugo nuo skurdo ir suteikia klestėjimą, nes šventasis Jonas buvo griežta maldaknygė ir asketas, jis nuolat galvojo apie mirtį. Patriarchas užsisakė sau karstą, bet amatininkai įsakė jo neužbaigti.

Jis liepė ateiti pas jį kiekvieną šventę ir visų akivaizdoje paklausti, ar jau laikas baigti darbą. Kaip kunigas aukoja keičiančiąją ir Dievo malonę nužengdinančiąją Auką, taip ją aukoja ir poetas savo giesme, atverdamas jos galia pirmykščio pasaulio vartus. Kaip pranašas skelbia naują laiką ir naują būtį, taip ją skelbia ir poetas savo žodžiu.

Kur romantikai klydo, matysime truputį vėliau. Tačiau pati giliausia jų nuojauta buvo teisinga. Transfigūracinis poezijos bruožas yra jai esminis, ir tuo pačiu jos ryšys su pasaulio išganomuoju perkeitimu yra nepaneigiamas. Dabar, mielas Bičiuli, mes jau galėsime bent apytikriai atsakyti į anuos anksčiau iškeltus aštrius klausimus. Kas yra poetinė kūryba: žaismas ar būtis? Taip, žaismas, tačiau kaip dieviškosios - pirmykštės ir perkeistosios - būties išraiška.

Poetinėje kūryboje būtis atsiskleidžia tokia, kokia ji yra pirmavaizdine savo esme amžinojoje Dievo Išmintyje. Todėl ji savaime apsireiškia žaismu, nes žaismas yra dieviškasis buvimo būdas.

Taip, svajotojas, tačiau apie prarastąją ir būsimąją būtį. Šita savo svajone jis pralenkia mūsų gyvenamąją tikrovę, bet ne ją paneigdamas, o savo kūriniuose ją vaizduodamas dieviškuoju perkeistuoju ir atnaujintuoju jos pavidalu. Poetas, gražiu I. Taip, nuodėmė, jeigu ji mėgina atsistoti religinės egzistencijos vietoje, ką turėjo galvoje Kierkegaard'as, nuo jos bėgdamas ir ją nuodėme laikydamas.

Tačiau ji yra malonė, jeigu ji suvokia 25 Op. Rchm, Orpheus, p. Poetinė egzistencija yra pašaukta taisyti Viešpačiui kelią. Ji yra Dievo šauklė. Ir čia yra jos didybė, nes Viešpaties šauklys yra didesnis už kiekvieną pranašą. Tačiau kai šis šauklys įsigeidžia atsistoti Viešpaties vietoje, kai, užuot kelią tiesęs, jis pats mėgina juo eiti, tuomet jis nusideda ir sudūžta.

III Šitoje vietoje, mielasis Poete, mes prieiname prie didžiulės tragikos, kuri tyko poetinę būtį ir poetinę kūrybą. Nors poezija mums žadina rojaus prisiminimą, nors ji skelbia visuotinio perkeitimo bei atnaujinimo viltį, nors ji išreiškia savimi dieviškąją būtį, tačiau kiekvienu atveju ji yra ir pasilieka žmogaus kūryba. Ji nėra Dievo padaras, ir Dievas nėra poetas. Poetas yra kūriniška sąvoka iš esmės. Tačiau sugebėdamas įsibrauti ligi dieviškosios minties ir ją savuose kūriniuose atspėti bei išreikšti, jis yra tykomas didelės pagundos šią mintį palaikyti sava ir į jos išraiškas savuose veikaluose žiūrėti kaip į ontologinę būtį, išėjusią iš jo paties rankų.

Tokiu atveju jis patenka į demonizmą ir sudūžta, nes poezija aukštesnę būtį reiškia, bet ji pati šia aukštesniąja būtimi nėra.

Reikia tad apie šią pagundą, Bičiuli, kiek daugiau man su Tavimi pakalbėti, nes į ją atsitrenkia ne tik atskiri poetai, bet ir ištisi poetiškai nusiteikę bei poetinę egzistenciją garbiną istoriniai tarpsniai.

Tu būsi, be abejo, girdėjęs šį Weimaro išminčiaus posakį. Bet ar pagalvojai, kad jame kaip tik ir slypi anoji mano minima pagunda ir sykiu estetiškai nusiteikusio žmogaus tragika. Ką gi iš tikro reiškia šie Goethe's žodžiai? Ne ką kita, kaip meno, o su juo ir poezijos, pastatymą vienoje plotmėje su religija. Žmogus, turėdamas meną, tuo pačiu turįs ir religiją.

Kitaip sakant, iš meno jis gaunąs tai, ką jam duodanti ir religija. Neturėdamas meno, jis einąs į religijos sritis ir čia patiriąs tai, ką patirtų ir iš meno, jeigu jį turėtų.

Meno ir religijos veikmė esanti ta pati. Abi šios žmogiškojo buvimo sritys esmėje esančios vienodos, todėl galimos sukeisti viena su kita. Štai kokia mintis glūdi minėtuose Goethe's žodžiuose. Ir jie yra tragiški ne todėl, kad paneigia religijos reikalą tiems, kurie gyvena menu; ne todėl, kad pateisina estetininkų subjektyvinį ateizmą; bet todėl, kad įteigia žmogui mintį, esą menas galįs padaryti tai, ką padaro religija, būtent: išganyti pasaulį bei žmogų.

Tačiau, mielas Bičiuli, čia dar nėra šios minties galas. Juk kas gi yra išganymas? Kas yra tai, ko žmonės laukia iš religijos ir ką Goethe tikisi rasiąs mene? Išganymas nėra paviršutiniškas pasaulio bei žmogaus apvalymas, apkuopimas, pertvarkymas.

Jis nėra senosios būties žaizdų išgydymas, senosios būties plyšių užlopymas. Išganymas yra nauja būtis. Išganomasis veiksmas yra naujos būties sukūrimas. Štai kodėl šv.

Paulius nesiliaudamas kalba apie krikščionybę kaip apie naują kūrinį, mums atneštą Jėzaus Kristaus. Atpirktojo žmogaus žymė kaip tik ir yra šis naujumas, ši nauja būtis, ši nauja kūryba, įvykusi jame per jo dalyvavimą Kristuje. Kas buvo sena, praėjo; štai atsirado nauja" 2Kor5, Ir tai nėra tik moralinis naujumas, tik nuotaikų, įsitikinimų ar pažiūrų pakitimas.

Tai pakitimas pačioje žmogaus bei pasaulio būtyje. Tai paties pagrindo pakitimas. Krikščionybė yra ontologinė pačioje savo esmėje. Jos veikmės paliesta būtis virsta nauja būtimi.

Krikščionybė yra antrasis žmogaus bei pasaulio sukūrimas tiesiogine šio žodžio prasme. Jeigu tad menas galįs padaryti tai, ką padaro religija, vadinasi, jis galįs būtį sukurti; jis galįs ją kildinti ontologiškai; jis galįs duoti žmogui naują tikrovę. Naujos aukštesnės būties tikrovinis sukūrimas yra prielaida, kuria remiasi minėti Goethe's žodžiai. Religija kuria būtį; tą patį darąs ir menas. Todėl kam ši būtis kylanti iš meno, tas nereikalingas religijos; kam meno kelias į naują tikrovę bus esąs neprieinamas, tas teeinąs į ją religijos keliu.

Tačiau pasėkos bus tos pačios; tik jų kilimo būdai bus skirtingi. Ir ši pagunda teigti menui tikrovinę būtį kildinančią prasmę yra tokia didelė, kad jai pasiduoda, mielas Bičiuli, ne tik romantikai, kalbėdami apie poetą kaip apie pasaulio išganytoją; ne tik Goethe's tipo žmonės, būdami pačia savo nuotaika gražių pavidalų garbintojai; bet jai pasiduoda net ištisi amžiai ir net ištisos tautos. Tau yra gerai žinomas religijos ir literatūros istorikų tvirtinimas, esą Homeras sukūręs graikams dievus.

Teigimas yra tikras ir turi gilios prasmės. Prisimink, Bičiuli, mūsų Čiurlionio paveikslą: Dievas kuria žmogų - mažutis padarėlis stovi tarp Viešpaties kelių ir yra baigiamas žiesti visagale Jo ranka; ir žmogus kala Dievo paveikslą - tas pats mažutis padarėlis tašo kūjo smūgiais didžiulę uolą, kurioje jau ryškėja Viešpaties bruožai.

Tai yra graikiškojo, o gal net kiekvieno žmogaus simbolis. Viešpats sukūrė graiką pagal savo paveikslą bei panašumą.

Bet graikas, pasekdamas Dievo pavyzdžiu, sukūrė savus aishwarya svorio kritimas, žinoma, taip pat pagal savo paveikslą bei panašumą.

Ir šitas graikas buvo - Homeras. Senoji priešhomerinė graikų religija buvo daugiau žemės dievybių garbinimas. Jos dievai buvo tamsaus gaivalingumo, visagalio likimo ir moteriškojo vaisingumo išraiškos. Tuo tarpu Homeras sukūrė Olimpą - šviesų ir vyrišką, veiklų ir narsų.

Jis padarė dievus tobulesniais žmonėmis, tačiau paliko jiems žmogiškąją prigimtį. Jie nebebuvo klusnūs likimo tarnai: jie jau veikė patys, dažnai net klasta ir apgaule. Bet ką gi tai visa reiškia? Ką reiškia ši visa teologinė Homero kūryba? Ne ką kita, kaip ontologinį jo poemų pergyvenimą.

Homero epai atsistojo prieš graikų akis kaip nauja tikrovė. Meno kūrinys čia atsistojo religinio kūrinio vietoje. Meno, kaip tikrovės, pergyvenimas niekur nebuvo toks stiprus ir tokiu plačiu mastu įvykdytas, kaip graikuose Tos pačios prasmės turi st john apvaizdos svorio metimas novi krikščionybės pradžioje kilusi kova už ir prieš paveikslų garbinimą.

Iš graikų st john apvaizdos svorio metimas novi linkimas laikyti meno st john apvaizdos svorio metimas novi pačia jo reiškiama tikrove sudarė pavojaus sudievinti žmogaus rankų padarus ir paversti krikščionybę naujų dievų st john apvaizdos svorio metimas novi, kokia buvo ir senoji stabmeldžių religija. Todėl ne vienas prisiminė Senojo Testamento draudimą kalti ar tapyti Viešpaties atvaizdą ir paskelbė kovą bet kokiam paveikslų garbinimui. Kova buvo aštri, nes savo esme ji buvo kova už meno kūrinio supratimą ir už jo santykį su religija.

Krikščionybei pasisekė suvesti šias dvi kraštutines pažiūras vienybėn ir meno kūrinyje įžiūrėti simbolinę, ne tikrovinę prasmę, todėl st john apvaizdos svorio metimas novi paveikslą garbinti, tačiau ne kaip tikrovę, o tiktai kaip tikrovės išraišką, kaip nurodymą į ją, kaip jos ženklą.

Krikščioniškai suprastame paveiksle yra garbinamas ne pats paveikslas, bet ana jo reiškiama aukštesnė tikrovė. Paveikslas yra tik priemonė šiai tikrovei pajausti bei pergyventi. Vis dėlto šitokią sampratą reikėjo sunkiai iškovoti iš senovinio linkimo suontologinti meno kūrinį. Tas pat glūdi ir jau minėtoje romantiškoje poeto apoteozėje. Tiesa, romantikai nepriėjo prie tokio grubaus meno suontologinimo, kokį randame graikuose arba kovoje už paveikslus.

Tačiau pati linkmė čia buvo ta pati. Tiktai romantikai išganomąją meno prasmę skyrė ne tiek atskiram kūriniui, bet perkėlė daugiau į ateitį, į visuotinį perkeitimą meno priemonėmis.

Novalis norėjo parašyti pasauliui poezijos kūrinį, kuris pratęstų ir atbaigtų Šventąjį Raštą Ar tai neprimena mums rusų Skriabino, kuris taip pat norėjo sukurti tokią simfoniją, kad jos beklausant įvyktų pasaulio perkeitimas nepaprastai išaugusia klausytojų jausmo įtampa? Orfėjas, tasai dainuojantis dievas ir sykiu poeto simbolis, savo giesme keičia pasaulį.

Viskas nutyla suskambėjus jo dainai. Jeigu tragedija pajėgia žmogų apvaldyti jį perkeisdama, ji turi taip pat nebe simbolinės, bet jau tikrovinės prasmės.

Orpheus, p. Giesmė virsta buvimu: Gesang ist Dasein. Orfėjas-poetas čia atsistoja Kristaus-Išganytojo vietoje, ir poezija pakeičia religiją. Nauja pasaulio bei žmogaus būtis kyla ne iš Kristaus mirties ir prisikėlimo, bet iš poeto giesmės. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad poezijos ir apskritai meno kūrinio suontologinimas yra amžinai viliojanti pagunda; kad minėtas Goethe's posakis nėra tik jo paties pažiūra, bet šios pagundos išraiška; kad naujos būties kildinimas poetine kūryba yra nuolatinė estetinio žmogaus pastanga.

Tiesa, visa tai st john apvaizdos svorio metimas novi poezijai naujos šviesos ir naujos didybės. Visa tai padaro poetą lygų Dievui. Tačiau kadangi visa tai yra netikra, ši pastanga nubloškia galop poetinę egzistenciją į gilų nusivylimą ir nusiminimą. Tai sudužėlio skundas; sudužėlio, kuris gali dar ilgai blaškytis ir kovoti su savo sudužimu, bet kuris galop kris apalpęs, kaip anų žodžių autorius. Poezijos suontologinimas yra pati giliausia tragika, kuri ištinka poetinę egzistenciją.

Kodėl poezijos pastatymas vienoje plotmėje su religija baigiasi katastrofa? IV Atsakymą esu davęs, mielas Bičiuli, jau anksčiau vienu sakiniu:poezija aukštesnę būtį reiškia, bet ji pati šia aukštesne būtimi nėra. Ir čia mes kaip tik užtinkame patį savotiškiausią poezijos bruožą, būtent: poezija yra aukštesnės tikrovės ženklas. Anksčiau esame sakę, kad poezija peržengia mūsąją tikrovę, kad ji yra antitikrovė. Dabar galime šį posakį patikslinti pridurdami: poezija peržengia tikrovę kaip tik savo ženkliškumu.

Šiuo savo bruožu ji 31 Sonette an Orpheus, I d. Biržiška, op. Per daug nuvarginčiau Tave, Mielasis, ir mano laiškas pasidarytų per daug ilgas ir per daug sunkus, jeigu mėginčiau leistis į prasmens aiškinimą. Tai yra kultūros filosofijos uždavinys Šiuo tarpu mums pakaks tik keleto pastabų. Šiuo atžvilgiu poetinė kūryba dalinasi tuo pačiu likimu su bet kuriuo kitu menu ir net su bet kuria kita žmogaus kūryba. Žmogus niekados nesukuria būties: jis sukuria tik būties ženklą, kuris laikosi Viešpaties sukurtoje ar gali numesti svorio spjaudydamasis. Šitas ženklas atskleidžia mums tai, ką ji ženklina.

Bet pats savyje jis anos jo ženklinamos tikrovės neturi. Kitaip kaipgi jis būtų ženklas? Platono veikalai nėra tikrovinės jo mintys, bet tik jo minčių ženklas, kurio pagalba šios mintys mumyse atsigauna. Taip yra su visais poezijos ir meno apskritai kūriniais. Poeto reiškiama tikrovė gyvena meno kūrinyje ne tikroviniu, bet tiktai ženkliniu-prasminiu-simboliniu būdu. Meno kūrinys paliečia mus ne savo tikroviškumu, bet savo ženkliškumu: savo prasme, kurią mes suvokiame ir kurioje mes paregime tai, kas buvo norėta pasakyti.

Meno veikalas, Bičiuli, man visados atrodo, kaip durų vilkiukas, kaip jose esanti mažutė akis, pro kurią mes galime pamatyti, kas glūdi anapus durų. Tačiau pati ši akis juk nėra tai, ką mes pro ją regime. Ji tik nurodo į anapus; ji tik nuveda mus į už jos stovinčią tikrovę. Taip yra ir poezijoje. Poetinės kūrybos likimas yra nebūti tikrove ir sykiu reikšti daugiau negu tikrovė; neprilygti tikrovei savo buvimu ir sykiu pralenkti ją savo prasme. Poezijos pasaulis yra prasmens pasaulis.

Jis laikosi savo reikšme. Todėl poetiniai kūriniai nėra daiktai, bet reikšmens arba prasmens. Jie yra strėlės į anapusinį krantą. Todėl gili tragika tyko kiekvieną, kuris mėgintų tikrovės ženklą laikyti pačia tikrove; kuris kelrodžio trumputį brūkšnį sukeistų su pačiu keliu.

O taip įvyksta tada, kai poezijai teikiame ontologinės būties. Tokiu atveju mes manome, kad žmogaus rankų nutapytas paveikslas ar nukalta statula nėra atvaizdas, bet tikras dievas ar šventasis, tik kažkodėl sustingęs mūsų akivaizdoje. Tokiu atveju mes manome, kad Orfėjo daina nėra nurodymas į išskaistintą būtį, bet tikrasis jos išskaistinimas bei perkeitimas.

Ir čia mes kaip tik klystame. Berdiajevas, - yra kuriamas ne naujas gyvenimas, bet naujo gyvenimo tiesos arba jo prasmens.

Kanonizacija

Menas visados mus moko, kad ši praeinanti tikrovė yra kitos, nepraeinančios būties prasmuo. Galutinė būties tikrovė mene yra sukuriama tiktai ženkliškai" Kas tad ieškotų mene paties naujo gyvenimo, pačios nepraeinančios būties, tas turėtų skaudžiai nusivilti, nes čia nei šio gyvenimo, nei mas".

Čia yra tik jų ženklai, tik nurodymai, st john apvaizdos svorio metimas novi kūrybinės rankos įbrėžtos rodyklės į tai, kas yra aukščiau ir anapus. Todėl kiekvienas meno st john apvaizdos svorio metimas novi lygiomis su religija yra klaidingas. Religija yra ne ženklas, bet tikrovė.

Ji ne reiškia, bet vykdo. Ji nėra prasmuo, bet nauja būtis. Tuo tarpu menas yra tik ženklas, tik prasmuo, tik reiškėjas. Manyti, kad turint meną, tuo pačiu yra turima ir religija, vadinasi, nauja būtis, yra didelis apsirikimas pačiuose mūsojo buvimo pagrinduose. Tai užsidarymas ženklų pasaulyje ir blaškymasis jame be išeities. Strėlė į kitą upės krantą dar anaiptol nėra laivelis, kuris mus iš tikro į anapus perkeltų. Atsisėsti tad po šia strėle reiškia amžinai pasilikti šiapus. Štai kur glūdi priežastis, kodėl Kierkegaard'as poetinę egzistenciją gretino su nusivylimu.

Tačiau kur tada glūdi anoji poezijos didybė, apie kurią esame anksčiau kalbėję? Kaip tik jos ženkliškume. Teigimas iš sykio atrodo keistas, bet jis yra teisingas. Būdama aukštesnės tikrovės ženklas, poezija visą mūsų buvimą kaip tik kreipia šios tikrovės linkme. Tiesa, ji nepajėgia anos tikrovės sukurti: tai padaryti gali tik religija dieviškuoju savo veikimu. Bet poezija pajėgia mums aną aukštesnę tikrovę nurodyti.

Ir tai yra labai daug, daug daugiau, negu mums duoda mus apsupantis gamtinis pasaulis. Poezijos ženkliškumas anaiptol nėra jos silpnybė ryšium su gamta. Priešingai, jis yra jos galia ir didybė. Poezija nusileidžia religijai, bet ji nepaprastai pralenkia gamtą. Poetinės kūrybos laimėjimai stovi priešais mus kaip neišsemiamas prasmės pasaulis. Tuo tarpu gamta yra tiktai būtis. Ji nėra joks ženklas ir joks prasmuo.

Reikšti ką nors aukštesnio nėra jos uždavinys. Ši pareiga yra patikėta žmogaus darbams. Gamta yra skirta tiktai būti. Ir šiuo grynu buvimu jos prasmė išsisemia. Todėl O. Kad kartais gamta mums iš tikro daug reiškia ir daug pasako, tai yra beveik kasdieninis mūsų pačių patyrimas.

Tačiau šią reikšmę gamtai duodame mes patys. Mes patys perkeliame jon savo pergyvenimus ir nuotaikas, savo idėjas ir pažiūras. Ne gamta mums kalba, mes kalbame gamtai. Pati savyje gamta yra nebyli. Todėl gamtinis daiktas gali turėti begalybę reikšmių, kurios visos priklausys nuo mūsų pergyvenimų ir dėl kurių niekas nesiginčys, mėgindamas atspėti tikrąją, kadangi nė vienas negalės nurodyti objektyvinio, pačiame daikte glūdinčio pagrindo. Tuo tarpu meno kūriniai yra vienprasmiai.

Jeigu kartais dėl meno kūrinio sampratos kyla ginčų, tai jie kaip tik atskleidžia meno kūrinio vienprasmiškumą. Ginčas juk yra pastanga surasti tikrąją prasmę. Todėl ne gamta yra 35 Der Sinn des Schaffens. Tuebingn,p. Ne gamta yra anas didysis šauklys taisyti Viešpačiui kelią, bet poetinė-meninė kūryba. Žmogus yra menkas tuo, kad jis pats nėra Viešpats-Atpirkėjas.

Tačiau jis yra didis tuo, kad jis yra Viešpaties-Atpirkėjo pirmtakas. Jo kūryba nėra keičianti Šv. Dvasios ugnis. Tačiau ji yra Jono Krikštytojo Jordano vanduo, kuris nurodo į Sekminių ugnį. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi" Lk 3, Tai yra poetinės būties ir poetinės kūrybos giliausia išraiška. Krikštyti pasaulį, vadinasi, būti ano Didžiojo Krikšto ženklu, yra visos poetinės egzistencijos paskirtis ir prasmė.

Įėję vidun, juodu nepasijuto esantys svetimi, ką tik atsibastę, regėjosi, kad čia jau daug kartų yra buvę.

Altorių šešėly : romanas - dti.lt

Šarūnas pasijuto taip, tarsi seniai čia būtų apsistojęs, jau gyvenęs tarp miškų ir meldęsis šioje bažnytėlėje. Jis buvo tikras, kad čia pasiliks, tikėjo, kad atsiras jam vietos. Taip ir nutiko. Jį mielai priėmė į bendruomenę ir Šarūnas greitai su visais susibičiuliavo. Tarp miškų Šarūnas išbuvo kone pusmetį, iki pačių Trijų Karalių. Ten jam reikėtų daryti tą patį, ką dabar: melstis, dirbti ir dalytis savo patirtimi su kitais.

Nė kiek nesudvejojęs Šarūnas iškart priėmė pasiūlymą. Sužinojusi, kad po savaitės ir sūnus paliks tėvynę, Živilė apsiverkė. Matydama sūnų, su juo kalbėdama ar tylėdama, moteris jautėsi laimingiausia pasaulyje. Živilei buvo skaudu dėl to, kad ji nujautė, jog, sūnui išvykus, vėl pasijus vieniša, kaip jautėsi po Žilvino mirties.

Tiesa, Šarūnas žadėjo po kelių mėnesių iš Vokietijos parvažiuoti. Jam grįžus, Kantrienė tikėjosi apsigyventi socialiniame būste, kurį ruošėsi paskirti savivaldybė. Živilė vėl turės savo pastogę, kurioje galės ir tvarkytis kaip tinkama, nebereikės bijoti, kaip prisiglaudus Jonės įmonės patalpose, kad ne vietoje susidėjo savo daiktus.

Gana dažnai, kartais net keliskart per savaitę, Živilė sulaukdavo sūnaus laiškų. Šarūnas gyrėsi, kad jam puikiai sekasi Vokietijoje, vienuolyne, kur glaudžiasi panašaus likimo žmonės, kad jis vis geriau kalba ir rašo vokiškai, nors prisipažino, kad melstis svetima kalba jam nesiseka. Išvykdamas Šarūnas sakė, kad Vokietijoje nebus ilgiau kaip tris mėnesius, tad Živilė tikėjosi greitai sulaukti sūnaus. Tačiau sykį jis pranešė, kad vokiečiai siūlo pasilikti ilgiau ir tapti bendruomenės vadovo padėjėju, žada mokėti algą.

Živilė jautė, kad jei tik prasitartų, kaip smarkiai pasiilgo sūnaus, ir paprašytų grįžti, jis viską mestų ir parlėktų.

Tik ar toks jos poelgis nebūtų pernelyg savanaudis? Motina suprato, kad sūnus dabar jaučiasi reikalingas, o svarbiausia — ir gerbiamas. Živilė neišsidavė nuliūdusi, kad greitai neteks pamatyti sūnaus, džiugiai jį pasveikino. Pravirko tik baigusi kalbėti. Nepaisydama dar neišėjusios namo Jonės, ji kūkčiojo delnais užsidengusi veidą.

Luktelėjusi įmonės vadovė pasiteiravo, kas nutiko. Nors guosti globotinės nebuvo nusiteikusi. Živilės guosti ir nereikėjo. Kaip nesidžiaugsi, jei Šarūnui Vokietijoje viskas kuo puikiausiai klostosi, net ir darbą gavo. Didžiuodamasi motina st john apvaizdos svorio metimas novi pasakoti apie sūnų, ir veikiausiai dar ilgai būtų nebaigusi kalbos apie jo sėkmę, koks jis pasikeitęs, tapęs švelnus ir rūpestingas, bet dirstelėjo į rūškaną Jonę ir nutilo supratusi, kad geradarei tai ne itin patinka.

Atrodė, ji tuoj sprogs iš pavydo.

Tą vakarą likusi viena Živilė daugiau nebeverkė, tik meldėsi ir svajojo, kad greitai galės džiaugtis savo pastoge, kad laukia malonūs rūpesčiai — teks tvarkytis namus, nors tai tik socialinis būstas, bet vis tiek savas. Kai paskambino iš savivaldybės valdininkas, tvarkantis socialinio būsto reikalus, Živilė apsidžiaugė, bet jos džiaugsmas buvo ankstyvas.

Paklausta, ar dirba, ji nustebo, argi nežino, kokia jos negalia ir koks jos amžius? Išvadino apgavike ir numetė telefono ragelį. Akimirksniu Živilės akis uždengė juoda marška, tapo negera dėl nujaučiamos apgavystės.

Kaip išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas? Dingtelėjo, kad nereikia skubėti, kad ne dabar, ne šiandien, bet rytoj, per naktį apgalvojusi, ką turi daryti, mėgins sužinoti teisybę. Neapleido nuojauta, kad ji gali būti įdarbinta šitoje Jonės įmonėje.

Nutuokė ir kuo: ogi sarge. Tik algą pasiimdavo vadovė. Taigi, žurnalistas St john apvaizdos svorio metimas novi buvo teisus perspėjęs, kad nereikėtų pasitikėti Jonės gerumu. Sužinojusi, kad yra taip skaudžiai apmulkinta, Živilė nusprendė rasti Gedą, norėjo pasitarti, kaip galiausiai sutvarkyti šį bjaurų reikalą. Tačiau vienintelio galimo patarėjo telefonas buvo išjungtas. Ryte vežimėliu į darbą atriedėjo Jonė Kreivienė, atsainiai pasisveikino ir pasiteiravo, kaip laikosi Živilė.

O ta ėmė pyškinti, lyg tąnakt išties būtų sargavusi: — Ak, viršininke, naktužė ramiai praėjo. Nors jaučiau, kad gali visko būti, nutikti, bet suklydau Šį kartą suklydau Nieks nesitrynė apie langą, nešūkavo, nesikeikė, nesiglamžė, nieks nesibeldė, nesibrazdino apie duris, tik porą kartų kažkas paklebeno durų rankeną, galbūt tik netyčia prilietė. Pelių krebždesio, cypimo ar lakstymo nesigirdėjo Argi nežinote, kad anksčiau visko pasitaikydavo?. Tiesa, to jums niekada nesakydavau.

Maniau, kad ir pati žinote, nenorėjau jūsų trukdyti. O tokių ramių naktų kaip ši retai pasitaikydavo.

Tokios naktys, sako, būna prieš audrą. Argi tai ne tiesa? Nors dabar tokie laikai, kad neaišku, kuo tikėti, kad nebūtum apmulkinta, tiesiog apiplėšta, išsunkta lyg citrina ir numesta, niekam nebetinki — tai niekam tavęs ir nereikia.

Sužinojusi, kaip ja pasinaudojo, Živilė iš tiesų jautėsi lyg išsunkta citrina. O Kreivienė atrodė rami, gal tik trumpam sutriko. Akivaizdu, kad toks atvejis jai nebuvo staigmena, ir ji st john apvaizdos svorio metimas novi, kaip elgtis ir ką sakyti. Anot Jonės, dabar jau nieko nepakeisi. Živilė gali kreiptis į teismą, bet vargu ar įrodys, kad buvo mulkinama. Juk likusi be pastogės gyveno čia, o kas patvirtins, kad nedirbo įmonėje, kad nežinojo, jog yra įdarbinta, ir kad negavo algos.

Pasirodo, Živilė viską darė savo noru, tai rodo ir pasirašytas prašymas, kurį Kreivienė pakišo priglaustai benamei. Parašas tikrai buvo jos. Dabar paaiškėjo, jog Jonė prašė pasirašyti tam, kad turėtų saugiklį, jei klasta išaiškėtų.

Suktoji globėja sakė, kad nesijaučia pernelyg kalta, kad gali tuoj pat ją atleisti iš darbo, kita vertus, Živilė gali pas ją gyventi kiek tik panorės — tol, kol susiras, kur įsikraustyti. Tačiau Kantrienė tik troško, kad Jonė kuo greičiau užsičiauptų, paliktų ją ramybėje, tada būtų lengviau nuspręsti, kur dabar dėtis.

Jautė, kad net iki pietų bus sunku ištverti. Živilė apsirengė ir elektriniu vežimėliu išbirbė į tuščią daugiabučio kiemą. Šio namo pusrūsyje ir glaudėsi savo pastogės netekusi moteris. Ji nenumanė, kur toliau keliauti, bet suprato, kad kieme ilgiau stoviniuoti neverta, jei nenori susitikti su darban skubančiais socialinės įmonės darbuotojais.

Išriedėjo į gatvę ir šaligatviu pasileido į pakalnę nedidelio skverelio link, kuriame sustojusi galės ramiau pamąstyti. Devintą valandą ryto jau buvo šviesu, bet gana vėsoka, pirmųjų balandžio dienų saulės spinduliai spėjo ištirpdyti net ir mažus sniego lopinėlius, menkai debesuotas dangus ir vis šiltėjantis oras žadėjo malonią pavasario dieną.

Tada nieks nesitikėjo, kad žiema netruks grįžti, kad per Velykas prisnigs. Tuščiame skverelyje buvo jauku, plikose plačiašakėse, senokai negenėtose liepose čirškė žvirbliai ir krankė varnos, tiktai niekur nesimatė balandžių. Galbūt juos išbaidė koks valkataujantis katinas ar šuo? Tą rytą Živilei rūpėjo tikrai ne paiki karveliai, išdykėliai žvirbliai ar įžūlios varnos.

Tik akimirką ji girdėjo paukščių sutartines, vėliau viskas nutolo. Ji užsimerkė ir mėgino prisiminti pašnekesius su Jone, jos laikyseną, elgesį, judesius, veido st john apvaizdos svorio metimas novi ir išraiškas. Tą rytą viskas atsiskleidė kitaip, nei atrodė anksčiau, viskas dvelkė apgaule. O bjauriausias atrodė jos apsimestinis gerumas. Tiktai vienas Jonės pasakytas dalykas Živilei atrodė teisingas: nepradėti su ja bylinėtis, nesikreipti į teismus ir jokios teisybės neieškoti.

Živilė persikraustė pas Gustus, apsigyveno tame pačiame kambaryje, kuriame keletą mėnesių glaudėsi Šarūnas. Čia jis paliko savo drabužius ir daiktus. Motinai jie netrukdė, atvirkščiai, apžiūrinėdama, liesdama ir kilnodama sūnaus daiktus, motina jautė malonumą, atrodė, kad Šarūnas nėra toli išvykęs, kad tik kažkur išėjo ir greitai turėtų parsirasti, gal grįžti iš darbo, dingojosi, kad jis dabar ir nakvoja tame kambaryje.

Živilė pralinksmino sūnų, su juo pasidalijusi savo įspūdžiais, patiriamais apsigyvenus jo kambaryje. Smagu buvo išgirsti iš Vokietijos paskambinusio sūnaus juoką. Tai buvo pati geriausia paguoda, suteikusi vilties, kad pagaliau ims sklaidytis negandų ūkanos.

Su Gustais Živilė sutiko Kristaus prisikėlimo šventę. Smagus buvo pasiruošimas šv. Vidmantė laukėsi pirmagimio ir nebedirbo. Abi moterys tvarkė namus, velykiniam stalui gamino valgius, kepė sausainius, bandeles ir pyragą, galop margino kiaušinius. Ruoša ėjosi sklandžiai, jos dirbo neskubėdamos, pasitardamos, pasišnekėdamos apie gyvenimą, prisimindamos Vaidą su Šarūnu ir amžinybėn iškeliavusį tėtį. Dar prieš apsistodama pas Gustus Živilė pamanė, kad būtų gera pagyventi vienuolyne, kuriame vasarą jau teko būti, kuriame patyrė įstabią palaimą ir ramybę.

Prisiminė kunigą Jurgį, nepaprastai nuoširdų ir įžvalgų ganytoją, malonų pašnekovą, gebantį ir paguosti, ir patarti. Jo patarimai tik nurodydavo, apie kaip pašalinti krūties riebalus reikia pamąstyti, kur ieškoti sprendimų ar atsakymų į iškilusius klausimus. Taigi ji panoro vykti į vienuolyną, sutikti kunigą Jurgį, aplankyti savo obelaitę, šalia kurios būdavo gera melstis ir lengva mąstyti.

LITERATŪRINĖS INTERPRETACIJOS - dti.lt

Ne iš karto prasitarė Vidmantei apie savo norą. Pagalbos galėjo prireikti po gimdymo. Be to, gyvendama pas Gustus, Živilė pastebėjo, koks rūpestingas Augustas, Živilei primenantis jos pačios vyrą Žilviną.

Atvykusi į vienuolyną, apsitvarkiusi savo celėje, pasimeldusi koplyčioje, Živilė vežimėliu nudardėjo į sodą prie savo obelaitės. Jos plikose šakose čirškė varnėnai, tai nuskrisdami, tai vėl sugrįždami į savo inkilą. Smagu turėtų būti sparnuočiams, nes po žiemos sugrįžę jie randa namus, nieks jų nesugriauna, neatima, o kartais net atnaujina ar įkelia naujus. Diena pasitaikė vasariškai karšta, tik iš nesužaliavusių obelų buvo aišku, kad dabar pati gegužės pradžia.

Živilė apsidairė, kur galėtų pasislėpti nuo kaitros. Sodo pakrašty pastebėjo pavėsinę, kurios apskritas rausvai dažytas stogas, paremtas rąstu, atrodė kaip raudonviršio kepurė, ir pasuko tenai. Privažiavusi artyn pamatė, kad joje sėdi graži maždaug jos metų moteris. Ji nejudėjo, žvelgė kažkur į tolumas pro belapius medžius ir vielinės tvoros tinklą.

Vėjas plaikstė palaidus plaukus ir plazdeno pilką, beveik žemę siekiantį sijoną.

Nukreipimus čia:

Moteris mąstė, galbūt svajojo. Panašiai prie savo obels sėdėdavo ir Živilė, kažkur klajodama mintimis. Živilė suabejojo, ar derėtų trikdyti nepažįstamosios vienatvę, bet kai jau sukosi grįžti, moteris sujudėjo, pažvelgė į ją, lėtai judančią vežimėliu, ir pamojo ranka, kviesdama privažiuoti. Po akimirkos ji pamojo dar kelissyk, neleisdama Živilei abejoti jos kvietimu. Prie pavėsinės ją pasitikusioji maloniai pasisveikino: — Labas, mieloji! Man malonu Net turiu savo obelį. Ji senokai čia pasodinta, bet praėjusią vasarą aš su ja susipažinau.

Man ta obelaitė labai artima, prie jos man gera pabūti. Mes pasikalbame. Ji mane išklauso ir paguodžia. Aš taip pat kartais su kuo nors kalbuosi, klausiu patarimo, kad ir dangaus ar horizonto. Kai nelieka su kuo bendrauti, tinka bet kas. Ir medis tinka Jums per šilta saulėje, važiuokite vidun, pavėsinėje daug vėsiau. Negalėdama ištverti šilumos, nutariau sudrumsti jūsų vienatvę Aš — Elena. Gal neperšalsiu? Atvykau, kai dar buvo sniego, ir manau, kad esu užsigrūdinusi.

Velykas praleidau labai liūdnai, net dukra su savo draugu neįstengė manęs prablaškyti. Pagailėjau jų ir paraginau, kad išeitų kur nors Pamaniau, kad kitur jiems bus smagiau, nei su liūdna motina. Pasakiau, kad norėčiau likti viena Manęs jie nesuprato, išėjo tarsi išvaryti. Nuo to pasijutau dar šlykščiau Atleiskite, jus Ir aš tai esu patyrusi. Tačiau apie savo gyvenimą šiandien nenoriu pasakoti, gal kitą kartą Tikiuosi, dar čia pabūsi, neišvyksi?

Jei apvaizda leis, norėčiau šiame vienuolyne pabūti visą gydytojos man skirtą nedarbingumo laiką, dar dešimt dienų. Juk čia pati geriausia sielos gydykla. Tik pamaniau, kas tave taip nuliūdino? Nedrąsu prašyti, kad papasakotum savo sielvartą Juk ir tau palengvėja, kada atsiveri? Po pokalbių su kunigu Jurgiu man palengvėja. Argi ne taip?

Ir vis dėlto, kas sužalojo tavo sielą? Su vyru pasistatėme namą. Užauginome ir dukrą. Nieko mums netrūko, tikrai nieko. Nedaug ir pykomės, retai dėl kažko priekaištavome vienas antram, o apie neištikimybę ir minčių nebuvo. Atrodo, kad nebuvo Negaliu prisiminti, kad būtume kažkaip vienas kitu nepasitikėję, priekaištavę, kėlę pavydo scenas. Mes studijavome viename kurse, o baigę studijas atšokome vestuves. Net ir sapnuot nesapnavau, kad viskas, kas per dvidešimt metų buvo sukurta, sugrius per akimirką, kaip kortų namelis.

Nemaniau, kad taip paikai gali pasielgti vyras, su kuriuo pragyvenau tiek metų. Gal jo jausmai man niekados nebuvo tikri? Dabar atrodo, kad su manimi jis gyveno užsidėjęs kaukę Vieną vakarą vyras grįžo iš darbo kažkoks nesavas, paprašė, kad atsisėsčiau, pastatė nugertą butelį viskio ir taureles. Pasakė, kad turime kažką svarbaus aptarti. Aš net žvakę uždegiau, kad būtų jaukiau.

Jis neprieštaravo, pripylė taureles. Vos nenusikvatojau, kai paragino išgerti, kad būtų drąsiau, tarsi mes kokie vaikėzai. Pagaliau jis prašneko, nuleidęs akis, vengdamas žiūrėti į mane, tarsi prasikaltęs vaikas, mėginantis prisipažinti. Vis stabčiodamas ištarė, kad mūsų gyvenimas turi keistis Pamaniau, kad gyvenimas turėtų keistis todėl, kad užaugo Ieva, mūsų dukra Tuomet nieko naujo jis nepasakė.

Mūsų gyvenimas jau pasikeitė: Ieva gyvena su draugu. Jokia staigmena, jei jie netrukus susituoks Gal ji apie tai jau pranešė tėčiui? Tačiau vyras paneigė mano spėliones, patikino, kad Ieva čia niekuo dėta Tai jis nusprendė keisti savo gyvenimą, nes suprato, kad reikia palikti namus ir šlietis prie pirmosios meilės Aidos. Akimirką pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, negalėjau patikėti, kad mano vyras šitaip pasielgtų Be to, Aidą puikiai pažįstu, pažįstu visą jos šeimą, su kuria mes gana artimai bičiuliavomės, lankėmės vieni pas kitus, drauge praleisdavome šventes.

Vyras neslėpė, kad vyresnėse klasėse jis su Aida draugavo, eidavo į šokius. Tarp jų atseit buvo platoniška meilė, tik bučiniai, daugiau nieko… — Na, na Ogi nieko Prašiau, kad atsikvošėtų, o jis atsakė, kad man pačiai reikia atverti akis, kad pagaliau suprasčiau, kas iš tikrųjų dedasi. Man patarė sekti Aidos vyro pavyzdžiu, kuris iš karto suprato, kad sena meilė nerūdija. Bet juk tai vaikiška! O jis nusišypso ir ima aiškinti, kad tik vaikai geba nuoširdžiai mylėti.

Nebeklausiau, ar bent kada nors mylėjo mane. Ėmiau raudoti. Palikęs mane virtuvėje, jis susirinko būtiniausius daiktus ir išėjo. Žinau, kad iš pradžių jie gyveno viešbutyje, paskui išsinuomojo butą. Neretai juos st john apvaizdos svorio metimas novi eina susikibę, įsimylėję kaip paaugliai.

Aš nebegaliu būti, juo labiau gyventi tame name, kuriame kiekviena kertė, kiekvienas daiktas, net ir mažiausios smulkmenos primena ilgai kurtą, bet žaibiškai sugriuvusį mūsų gyvenimą.

Tikriausiai st john apvaizdos svorio metimas novi namą parduoti. Tiesa, ne dabar, kai oficialiai išsiskirsime O aš tai likau bename Bet juk žadėjau savo gyvenimą papasakoti kitą dieną. Palauksiu rytojaus Jei panorėsi, galiu tau namą parduoti Daug neprašysiu Viską rytoj išpasakosiu. Mano gyvenimas negailestingas, siunčia smūgius vieną po kito, tik laikykis Gal pati neskubėk, dar gali viskas susitvarkyti Jei ir sugrįžtų vyras, jei ir išmaldautų mano atleidimo, nepasitikėjimas liktų amžiams kaip juoda praraja tarp mūsų.

Negi to reikia? Kitą dieną Živilė papasakojo Elenai savo gyvenimą, pasidalijo savo netektimis ir likimo smūgiais, kuriuos patyrusi, išgyvenusi gebėdavo susitvardyti, sukaupti jėgas ir vėl pakilti, neprarasti st john apvaizdos svorio metimas novi ir tikėjimo. Ji išpasakojo našlės ir benamės gyvenimą. Į kvaišalus įklimpusio, bet išsikapanojusio Šarūno atsivertimas priminė biblinę sūnaus palaidūno istoriją.

Koks nuostabus ir gražus atrodė Živilės atleidimas sūnui, palaikymas ir tikėjimas, kad Šarūnui pavyks išsivaduoti iš narkotikų. Ar tai nepanašu į stebuklą? Turbūt ji tikėjosi Živilės pritarimo, kad jai nereikėtų skubėti. Tačiau sėdinti vežimėlyje moteris tylėjo, net nelinktelėjo galva.

Ji nusprendė nieko nepatarinėti, juk neįmanoma pažinti kitų gyvenimo. Pasakodama Elena galėjo nepaminėti ko nors svarbaus, kas leistų objektyviai įvertinti padėtį ir teisingai patarti. Pastebėjusi, kad laikas į pamaldas, Živilė įjungė savo karietos varikliuką.

Tą rytmetį, kai Živilė pas kunigą vaišinosi namie kepta rugine duona su skilandžiu, gardžiu pyragu ir kvapnia kava, kažkas pasibeldė į zakristiją. Nustebęs kunigas Jurgis pakilo atidaryti durų. Neilgai svorio valdymas, kunigas grįžo.

Galiu ją įleisti? Įleiskite, jei Aleksandra Kreivytė atrodė labai pasikeitusi, nors nedaug tebuvo praėję laiko, kai Živilė ją matė. Atrodė, kad Jonės dukra mažai miegojusi, išsekusi ir rūpesčių prislėgta. Pakviesta stovėjo neskubėdama užeiti į vidų, jos akyse tvenkėsi ašaros.

Matyt, kažkas svarbaus nutiko, jei mane susiradai? Mano mamą ištiko insultas Tu ją turbūt prakeikei! Kai mama atgavo sąmonę ir pradėjo kalbėti, pirmiausia pasakė, kad tu ją prakeikei Pati esi prakeikta ir kitus prakeiki Juk taip!. Esu tikras, kad Živilė niekam nėra blogo linkėjusi Beje, netikiu ir prakeiksmais. O už tavo vargšę mamą siūlyčiau pasimelsti.

Už valandėlės aukosiu mišias. Jonę aplankysiu. Kur ji? Dabar paduokite viena kitai rankas. Nurimkite ir išgerkite kavos. Tikėkite, kad gėris nugalės. Kunigas Jurgis tik skėstelėjo rankomis. Atrodė, kad jis susikrimto dėl to, kad kažką ne taip padarė, kad turėjo kaip nors kitaip pasielgti, turėjo tą merginą paguosti. Vis st john apvaizdos svorio metimas novi Aleksandra pasiliko mišiose, per kurias priėjo ir išpažinties, ir priėmė šventąją komuniją, ir pasimeldė už motiną O po mišių kaipmat pradingo.

Kitą dieną kunigas aplankė Jonę ligoninėje. Sugrįžęs nuramino Živilę, kad Jonė sveiksta, kasdien jaučiasi vis stipresnė, paralyžius traukiasi ir yra vilties, kad ji vėl bus tokia, kokia ir buvo.

Labiausiai Živilė nudžiugo išgirdusi, kad ligonė nori ir nuoširdžiai prašė, jog ji pasimelstų už jos sveikatą. Ligonės prašymas užtikrino, kad ji apie Živilę nieko blogo nemano, o gal niekados ir nemanė. Ji tiki, kad jūsų maldos jai padeda sveikti, — atsargiai, supratingai, jokiu būdu neįsakydamas kalbėjo gerasis ganytojas. Nuo jo kaipmat mano siela nušvito. Aš ir taip dažnai už ją meldžiausi, prašydama Viešpaties. Tačiau štai Vis tiek ją ištiko insultas. Apkaltino, kad Kad ją prakeikiau Ligos gali apnikti dėl nervų, dėl pergyvenimų, dėl sąžinės graužaties.

Kartais tik bėdai ištikus žmogus atsikvoši ir ima gailėtis dėl savo blogių poelgių. Aš būtinai pasimelsiu už Jonę Klausėte, kunige, ar nepykstu? Nežinau, ar aš moku pykti. Jis patylėjęs tarė: — Man metas ruoštis mišioms. Visi nekantriai laukė lietaus, kuris tik per Atvelykį tirpdė sniegą, o vėliau nė lašas neiškrito ir dangus dažniausiai buvo giedras.

Žvalgydamiesi po dangų, visi viltingai nužvelgdavo kiekvieną didesnį ir tamsesnį debesį: bet vieni kabodavo sau nejudėdami dangaus pakraščiuose, kiti — plaukdavo kažkur pro šalį. Vieną dieną pilkšvi ir tiršti debesys aklinai užtraukė dangaus mėlynę.

Tačiau jie tik paslėpė saulę. Ore tvyrojo slegianti tvankybė, išsilaikiusi kone iki paties vakaro. Moteris spėjo, kad ši naktis bus lietinga, trankoma perkūno ir skrodžiama žaibų. Spėjo, jog ši tvankybė ilgai nesitęs. Spėjo ir neapsiriko. Netrukus telefonas suskambo varpeliais, išgirdusi šią melodiją tiesiog pašokdavo iš džiaugsmo, žinodama, kad skambina Šarūnas.

Net ir nereikia klausti, kaip st john apvaizdos svorio metimas novi sekasi Tu net neįsivaizduoji, kokių naujienų tau turiu! Klok greičiau! Nekankink savo mamos! Negi pats nežinai? Aš irgi labai tavęs pasiilgau, mamyte Tu gali atvykti ir gyventi su manimi.

Biografija

Ir lėktuvo bilietą nupirksiu Živilė neteko amo, jai buvo nelengva patikėti tuo, ką sakė sūnus: akimirksniu regėjosi, kad vaikis juokauja. Staiga pakilo vėjas. Buvo aišku, kad bet kurią akimirką gali prapliupti labai stiprus lietus. Živilei teko kuo skubiau leistis klevų alėja į vienuolyną. Varė savo vežimėlį kaip įmanydama greičiau, aišku, stengdamasi neapvirsti. Bet Živilė nespėjo, iki pastato likus kokiems dešimčiai metrų, ją užklupo liūtis. Būtų kiaurai permirkusi, bet staiga kažkas st john apvaizdos svorio metimas novi galvos išskleidė didžiulį margą skėtį.

Jį laikė šalia basomis per patižusį taką einanti Elena. Ji nusišypsojo Živilei. Nuo tos dienos, kai moterys paskutinį sykį bendravo, praslinko pusantros savaitės. Per tą laiką jos tik pasisveikindavo susitikusios valgykloje ar koplyčioje.

Atrodė, tarsi vengtų viena kitos: gal todėl, kad norėjosi pabūti vienoms, ypač Elena skubėjo viską kuo geriau apmąstyti, o Živilė nedrįso trukdyti savo naujajai pažįstamai suvokti ir įvertinti gyvenimo pokyčių.

Tik tada, kai nuo liūties ir vėjo pasislėpė įstiklintame vienuolyno prieangyje, abi lengviau atsiduso. Vėjo gūsis vos neišplėšė jo iš rankų ir nenusinešė į tamsą. Plykstelėjo žaibas, nušviesdamas klevų alėją ir blaškomus sodo medžius. Nuo griausmo suvirpėjo prieangio stiklai, regis, nedaug trūko, kad subyrėtų. Kas tada mane pasitiko ir apsaugojo nuo liūties? Jis toks, kaip mano gyvenimas. Tačiau aš tokio nenoriu. Bijau visokių permainų. Tie smūgiai nepaprastai skaudūs ir siaubingi. Jie žmogų užgrūdina.

Tik reikėtų laikytis, stengtis ištverti ir neištižti Dar vienas gūsis smogė į prieangio stiklus. Po akimirkos ir žaibai nušvietė medžius, lyg į pakalnę dardantis vežimas nudundėjo griaustinis. Elena dar labiau susigūžė, nuleido galvą, kaktą priglaudė prie Živilės kelių ir delnais suspaudė jos rankas.

Jau rimsta Atrodo, kad visas siaubas jau tolsta