Svorio metimas trauktis byrono įlanka

Per garsiai. Viena lengvoji, pametusi buferį, stovi skersa, kita užlėkė ant skiriamosios juostos žolės. Nupūtė vėjas?

Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? Kai šokinėjantis nuo kelio ir atgal į kelią žvilgsnis aptiko neaiškios paskirties pastatą banguotomis belangėmis sienomis ir bokštu su siauromis angomis lyg šaudymui? Kai papietavai vienoje iš kavinaičių palei Kryžkalnį, tarkim, toje, kuri garsėja spurgomis, arba toje, kuri koldūnais?

Ne, visa tai dar žinomi, įprasti dalykai, tiesiog erdvėje išsiplėtusi rutina. Apie pasikeitimą galima kalbėti tik tada, kai kalbėti nebelabai norisi: kai nustatytose radijo stotyse šnypštimas ima gožti muziką, o už dar vienos kalvos transliacija apskritai nutrūksta ir tu išjungi imtuvą. Kai pajunti nuovargį, kelionės nuovargį. Autostrada leidžiasi žemyn, daro nestaigų, platų vingį.

Mašinos, viena prie kitos, nelyginant paukščių būrys.

Sunkvežimio kormoranas, vienatūrių gervės ir lengvųjų strazdai: darnus mūsų pulkelis įšvilpia į mišką, ar ne čia ta vieta, kur keičiasi klimatas — iš jūrinio-žemyninio į grynąjį jūrinį?

Esi ne kartą patyręs: jeigu čia priekinį stiklą subombarduoja lašai, vadinasi, lis iki kelio pabaigos, o jeigu debesys prasisklaido, giedra bus ir tenai.

Bet dabar kelionės tikslas tėra abstrakcija, užgožta pro juslių vartus garmančių dirgiklių — eismo situacijos, ženklų, pakelės vaizdų; padaryk tą fūrą, galiniame veidrodyje stebėdamas, kaip mašinų pulkelis keičia pavidalą, ištįsta, suyra, už tos fūros dar viena fūra, uzbekiški numeriai, retas paukštis, bet dabar reikia grįžti į pirmą juostą, nes iš horizonto staiga materializavęsis limuzinas spaudžia, pakibęs ant užpakalio blizgina ilgosiomis — grįžti neskubant, vos sukčiojant vairą, kiek galima ilgiau tarp ratų leidžiant skiriamąją liniją, kad anas pasinervintų, negalėdamas šauti pirmyn į išsvajotą dominavimą, į baudos taškus, į skulptūrą prestižinėje kapinių vietoje.

Kadaise vairavimas buvo fizinis darbas — su rankena užvedinėti variklį, įsiręžus sukioti vairą, įkalinėti pavaras. Dabar užtenka bakstelti mygtuką, pajudinti svirtelę; turint autopilotą, netgi gazo spaust nebereikia. Bet protiniu jo taip pat nepavadinsi; turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad tai refleksų darbas.

Todėl pavargimas pirmiausia pasireiškia sulėtėjusia reakcija, apsunkusiomis akimis, nugaros ir kaklo sąstingiu; tarsi būtų užsikimšę nervai, kuriais signalai pasiekia smegenis ir gavę komandą keliauja atgal. Šįkart nuovargis eina stiprus. Oras priešakyje ima lietis, pleventi lyg virš ugnies, kažkas pasivaidena ir lygioj vietoj vos nededi ant stabdžių.

Js turite pajusti, k reikia bti js oda, rankomis, kojomis. Turite atkreipti dmes pojt bei jo buvimo viet kne. Poj tis, vieta, pojtis, vieta. Pavyzdiui, jei lidite, turite paklausti savs, kur is jausmas yra js kne. Galbt atrasite pilk pelen gniuul savo krtinje, o galv aus sitikinimas, kad meil aplanko visus, tik ne maneu.

Pasvarstai, ar nevertėtų dar kartą sustoti. Nieko nepadarysi, kai esi miegojęs tik 2 x 2,5—3 valandas, tokia pusiausnūda, kai miegi, bet negalutinai, nes galvoje tebeslankioja kelios įkyrios mintys.

Uploaded by

Tada, naktį, pirmas dalykas, kurį įsisąmoninai, buvo užuolaidos, storos miegamojo užuolaidos. Juodas stačiakampis paryškėjusiais kraštais — tik paryškėjusiais, šviečiančiais nepavadintum. Tada supratai antrą dalyką — kad tamsa traukiasi.

• Svorio metimas mianmaro sub
• Aturan minum obat kūnas plonas žolelių
• Kaip numesti riebalus ant viršutinių klubų
• Svoriai netenka riebalų

Traukiasi tamsa, kuri turi visokių trūkumų, bet turi ir vieną didžiulį privalumą: ji paslepia laiką. Nes pabalę apribai nebepradings, o tik stiprės, plėsis, užims visą plotą, skelbdami, jog artėja diena su savo pribumbasais. Lauke pasigirdo svorio metimas trauktis byrono įlanka. Tuk tuk, tuk tuk.

Dieną jo nesigirdi, vakare irgi. Tiktai paryčiais, pačią tyliausią valandą: jei, aišku, tuo metu nemiegi. Prisiminei — važiuojat į pajūrį, močiutė iš laikraščio išvynioja kietai virtą kiaušinį, muša į staliuką, lupa, triaukšintis garsas — o paryčiais kažkurioje stotyje pažadina skardus garsiakalbis, lietuviškai ir rusiškai pranešantis apie ant tokio tai perono tokio kelio atvykusį tarpmiestinį traukinį. Atsikėlei, nušlepsėjai iki svetainės spintos, kurioje laikai gėrimus, atidarei dureles, pastovėjai ir vėl uždarei.

Nėjai į cerkvę, nors žinojai, kad tai reiškia, jog iki kėlimo likusias valandas tave užgrius neišmatuojamas kiekis laiko, laikas materialiausiu įmanomu pavidalu, suiręs į smulkias daleles, kurios savavališkai subyra į dar smulkesnes, sūkuriuojančias visur: priešais, po kojomis, aukštai virš galvos.

Kas atsitiko? Kas išderino mechanizmą, kuris turėtų veikti automatiškai: dieną kūnas juda, protas būdrauja, kol abu labu pavargsta ir atėjus vakarui užmiega? Kodėl anksčiau nei žadintuvas supypsi nerimas? Yra visokių reikalų. Verti knygą apie vokiečių povandeninius laivus Antrajame pasauliniame. Vertimas užstrigo, eilėje laukia kiti. Į detales nesiplėskim. Pasirodo, trešinio humoro mėgėjas buvo pranašas: kažkas jiems pasidarė, ir jau kuris laikas ėjimą ar sėdimąsi lydi bjaurus diegimas.

Pamiršti kelėnus pavyksta tik atsigulus; užtat iš ryto, kai reikia lipt iš lovos, jie primena apie save, ir kaip reikiant. Bet ką tu čia girgždi, nendrele. Jau baigei ar dar turi nusiskundimų? Va taip pavardijus ir pasimato, kokio rimtumo tavo bėdos. Kokios tai palyginus smulkmenos. Ne, apskritai tau einasi neblogai. Ir vėl apima apmaudas — dėl to, kad tokie niekai gadina gyvenimą.

Einasi: gal čia šuo pakastas? Jei kas nors einasi, vadinasi, tai turi ir pabaigą. Ir ji gali nutikti bet kuriuo metu. Svorio metimas trauktis byrono įlanka nežinai, kada ji ateis, turi būti visada pasiruošęs. Ramiausia valanda — pavojingiausia valanda. Pats nevisiškai supranti šitą logiką, bet verčiau nesileisti į svarstymus, kad neįsisuktų sūkurys.

Didžiausia bėda, ko gero, svorio metimas trauktis byrono įlanka pati nemiga. Ji grąžina, ką dieną pamiršai ar nustūmei šalin, ji viską iškreipia, musę paverčia drambliu, bet su musės kojom.

Kodėl, einant į parduotuvę, klevai girgždėjo tarsi kelėnų sąnariai? Kodėl Alius neišverčia knygos apie povandeninius laivus? Kodėl pasaulis daugiau nieko nedaro, tiktai kenkia? Nemigos neįveiksi jokiomis pastangomis. Ji praeitų tik nieko nedarant, tik išjungus valią; bet kaip ją išjungti, jei nuolat galvoji: noriu užmigti, noriu užmigti, kodėl neužmiegu?

Štai mintys nuklydo į šalį, prisiminei kažką malonaus, pradėjai matyti gražius vaizdus ir tave pradėjo semti atsipalaidavimas; sąmonė ėmė siaurėti, trauktis į tašką nelyginant lempinis televizorius, jau beveik sutapo su savim… tik bac! Tada išsigąsti, kad nebeužmigsi ne tik dabar, bet jau niekad. Net ir po mirties. Žinia, galima patraukti avarinį stabdį. Tačiau anksčiau ar vėliau tai atsisuka antru galu, turi susimokėti ir pripažinti, kad nemiga gavo, kas priklauso.

Prabudus po migdomųjų, savijauta buvo šlykštesnė nei vemiant; galvoj netilpo, kad tokių būsenų išvis esama pasaulyje. Todėl, nepaisant nieko, manai, kad pasielgei teisingai, kai betarpiškoje praeityje, nutolusioje nuo dabarties jau per kelis šimtus kilometrų, atsilaikei prieš pagundą ir uždarei cerkvės duris.

Bet ar spausdamas vairą, raivydamasis ir į šalis sukiodamas galvą, kad pažvalėtum, ar lėkdamas į rūškana marška be prošvaisčių užtrauktą dangų — vadinasi, toks neišraiškingas jis bus ir tenai — tiki, kad melancholija išsisklaidys?

Document Information

Ar tiki, kad kurortas tave išgydys? Kad padės senovinė priemonė, kurią kai kurie vadina oro, kai kurie — smėlio pilių statymu? Svorio metimas trauktis byrono įlanka kelio pusėje — sustojęs eismas, kamštis. Viena lengvoji, pametusi buferį, stovi skersa, kita užlėkė ant skiriamosios juostos žolės. Mūsų vairuotojas vis dar nepripranta, kad ilgojo savaitgalio pabaigoj ne jis vienas grįžta į didmiesčius, vis dar, atsidūręs autostradoje, paspaudžia gazą iki dugno… Bet šįkart, atrodo, nieko rimto, jau atvykus ir policija, vienas pareigūnas šnekasi su įvykio dalyviais bedžiaugsmiais veidais, kitas matuoja pėdsakus.

Ot nepasisekė, apgaili pasibučiavusius ir kitus, priverstus stoti, mirksint avarinėmis šviesomis, ir laukti, tuo tarpu kai tavo pusėje tįsta plynas asfaltas; pasirodo, kai kada shou lieknėjimas tuštuma yra gėris.

Periferiniu žvilgsniu užkabini spūsties gale staigiai stabdančią fūrą, iš jos ratų parūkstantį juodų dūmų kamuolį, ir nors iki tavęs neatsklinda joks garsas, susirauki ir siulpteli lūpomis.

O štai, pagaliau tasai viadukas, ta daugiaaukštė inžinerijos šventovė! Analogų neturintis šalies kelininkų pasiekimas! Tikra amerikietiška didybė!!

Brutalus svorio metimas 100 dienu svorio metimo programa

Kas jau čia tokio ypatingo… — Pasiteisinimui gali pasakyti tik tiek: tau pasirodė, jog kelias pametė pabaigą. Ir ne bet koks, o visų kelių kelias A1. Galva, nuo kurios pradėjai, buvo, nugarkaulis, ir dar koks, yra, o uodega dingo. Bajeris žinomas, bet kas iš to. Nors spidometras rodo tą patį skaičių, mašina juda lėčiau, lyg jai galiotų jau tik reliatyvumo dėsniai. Asfaltas, atitvaros, kilometrai — vangūs ir leisgyviai. Laukai aplinkui irgi nuščiuvę.

Niekur nė kalvelės, nė daubos, prasieita kaip su gulsčiuku. Ne juokas šitaip viską išploti, nulyginti!

Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? Kai šokinėjantis nuo kelio ir atgal į kelią žvilgsnis aptiko neaiškios paskirties pastatą banguotomis belangėmis sienomis ir bokštu su siauromis angomis lyg šaudymui?

O kas, jeigu kažkurioje vietoje nuėmė per daug? Kas, jei ten atsiras įtrūkimas ir kraštas perlūš? Ar namai ir mašinos ims čiuožti link vandens? Ji tiesiog krenta, nesustodama, tai pavojinga, baisu! Ta Minsko Neminsko upė.

Ta berazumė nemiga. Tuojau kaip amerikietiškuose kalniukuose užlėksi į kažkurį jo aukštą — tikėkimės, kad tai viršutinis, virš kurio tik dangus — ir pusiausvyros taške išvysi uosto kranus svorio metimas trauktis byrono įlanka kaminus tiesą sakant, labiau nujausi, nei išvysi. O paskui — ūūūū nuo kalniuko atgalios. Ir būtent čia, šitam gelžbetonio kaspine, pirmą kartą pajunti tai, kas išvaiko pamėkles, kas nepaleidžia ir lydi stiprėdamas: kad tu artiniesi ir prie tavęs artėja kitas, svetimas gaivalas.

Per savo išsitęsusį gyvenimą matei nemažai vandenų ir jūrų, bet niekur kitur nesi patyręs tokios susitikimo paslapties. Pirmiausia ji apsireiškia per aplinkui, traukiantis ir dingstant įprastiniams dalykams. Mažėja žalios spalvos ir mažėja juodos, mažėja žydėjimo ir vešėjimo, riebalų ir puvimo, mažėja vabzdžių ant stiklo ir kvapų. Nupūtė vėjas?

Bet jis pūtė ir anksčiau. Čia jis, regis, kaip tik silpnesnis. Galų gale ir negalėtum išvardyti, kas, kur, kaip pasikeitė. Ir nereikia — gana, kad kažkas vyksta, ir vyksta ne be priežasties; kad po dingimo seks naujas etapas, iškils nauja aplinka, kuri nebeerzins dirgikliais, nekankins perštėjimu ir čiauduliu, leis alergikui atsikvėpti pilnais plaučiais ir švaria galva.

Tada topteli: anas krašto lygumas — tai jo būdas atiduoti pagarbą jūrai, jo horizontalus ramiai. Judi, judi. Nepastebėjai, kaip tave apsupo autobusai, keleiviniai mikrobai, furgonai su reklaminiais užrašais ant šonų. Tarsi paukščiai salą, jie rodo, kad netoliese yra miestas, per kurio šoną tuoj brūkštelsi.

Sąstingis pralaužtas, galas atsirado, jis artėja, esi judesy. Ką ten, apeigose.

Geneen - Roth. .Moterys - dti.lt - DievasLT | PDF

Kiekvienas veiksmas tampa ritualo dalimi: štai sustojęs prie būdelės iš kasininkės nusiperki bilietą, ir šlagbaumas pakyla į viršų; štai automobilio ratai darda per rantuotą kelto tiltelį; štai lauki, kol mašinų nutūptas keltas lengvai susiūbuos, pranešdamas, kad atsišvartavo nuo prieplaukos ir mašina kartu su joje tūnančiu tavim prarado tvirtą pagrindą.

Žinai, kad persikelti netruksit, bet vis tiek išlendi pasižvalgyti. Ant stogo — pora dviračių ir bagažinės geldelė; prie vairo sėdinčio vyro sportiniai marškinėliai žali, ties širdim — raudonas Vytis.

Keleivio sėdynėje sėdi moteris tokiais pat marškinėliais, šviesius plaukus pakaušyje suėmusi į uodegą. Nors diena apsiniaukusi, abu su saulės akiniais, kuriuose mirga visi žydros atspalviai. Prasilenkiam su kitu keltu, ūžiančiu ir keliančiu bangas; jo tilteliai panašūs į bukas nosis. Keltas — padaras, kuris turi du priekius arba du galus; du veidus arba dvi subines.

Vienu metu atsigręžęs į priekį ir į praeitį; visą laiką tarp. Šmėsteli kažkas iš viduramžių tapybos, bet tą permuša klykimas kirų, palei keltą žaidžiančių su vėju, leidžiančių juos iškelti ir neriančių žemyn, iki bangų keterų.

Lyg paragintas, apsidairai aplinkui ir pamatai svorio metimas trauktis byrono įlanka atšakoje rymančius baltarusiško kalio vagonus, vieną ant kito lyg degtukų dėžutes sukrautus konteinerius. Galiausiai apsistoji ties pirmuoju tenai pavidalu — šviesia nerijos linija, palei marias vienodu ritmu atsikartojančiomis įlankomis. Tai salės, menės, kviečiančios: užeik ir taisykis.

• Alabamos svorio netekimas albertville al
• Geriausias būdas numesti svorį imtynininkams
• Vyresnio amžiaus žmonių nuovargis ir svorio kritimas
• Kaip greitai bet sveikai mesti svorį

Vaikystėj kai persikeldavom keltu, galvodavom, kad atsidūrėm kitam žemyne, Australijoje. Terra Australis, iš tikrųjų. Ten laukia kitokia žemė, skurdžios kerpės ir mikrono storumo smilgos, prie žemės prisispaudusios Kuverto kalnapušės retais spygliais — negausiais, bet gajais, žaliais, bet kažkaip pirmykščiai žaliais. Ten laukia šilta ir šalta, vandenį ir ugnį perėjusi gamta. Išeinat į kiemą ir už naujo korpuso sukat į kairę.

Mašiną pastatykit parkinge tenai, — pasakė budinti krikščionių ryšulių svorio metimo filmas ir mostelėjo ranka.

Kolei tvarkydama tavo reikalus ji žiūrėjo į monitorių ir spragsėjo pele, spėjai nužvelgti ant sienos kabantį marinistinį paveikslą ir laikrodį, tiksliau — tris laikrodžius viename, rodančius vietinį, Niujorko ir Tokijo laiką. Paprasta, lengvai suvirškinama informacija ko jau ko, bet aiškintis ir mąstyti tau nė kiek nesinorėjomalonus tonas, per daugelį kartų išmoktas ir nušlifuotas, bet nepataikūniškas, sužadino jai simpatiją, ir tu nusišypsojai atgalios, ir nustatęs atitinkamą balsą padėkojai, tarsi egzistuotų etiketo reikalavimas svorio metimas trauktis byrono įlanka ta pačia valiuta, intonacijomis už intonacijas.

Atvirai šnekant, nesitikėjai tokio aptarnavimo, nes budėtoja buvo gerokai vyresnė už tuos apsukrius, laisvai angliškus žodžius beriančius portjė. Štai ji atsistojo ir nuėjo prie raktų lentynos, kur skylėse su numeriais pūpsojo mediniai bumbuliukai, ir tu nustebęs pamatei, kokio mažo, beveik liliputiško ūgio ji yra. Gal dėl ūgio, o gal dėl ištikimybės senam stiliui budėtoja buvo susidėjusi cheminį, darantį ją panašią į suvenyrinę Grybauskaitę.

Grįžusi atgal, ji vėl užsiropštė ant kėdės ir artistišku mostu paklojo raktus ant registratūros stalo. Išėjęs į lauką ir dairydamasis, kur tavo kambarys, o kur parkingas, pajutai, kad tave ima svaigulys.

Grynas oras, pasakei sau; grynas oras, budėtoja, oras. Naująjį korpusą sudarė siauri dviaukščiai kotedžai su terasomis.

Terasose stovėjo lauko stalai su kėdėmis ne plastikiniai, kaip staigiai pastebėjai, bet metaliniai ir mediniaiį turėklus atremti saulės skėčiai, kampuose svorio metimas trauktis byrono įlanka pliažinės šliopkės, kabėjo rankšluosčiai ir maudymukai — poilsio aksesuarai, paprastame mieste nematomi, o čia kaip ir privalomi. Pats pastatas, panašu, statytas persitvarkymo laikais, kai pradėjo leisti netipinius projektus, arba tuoj po Nepriklausomybės, o neseniai suremontuotas — galimas daiktas, priduriant šitas terasas, beje, labai nedideles, tik kelis žmones talpinančias.

Atidarytoje bagažinėje kuitėsi tas vyriškis žaliais marškinėliais. Tu atsakei į pasisveikinimą ir stabtelėjai. Jo rizikingą manevrą įkalnėje jau buvai pamiršęs.

Tipiška: iš karto nori uždominuoti, parodyt pranašumą; jiems tai kaip kompulsija… Reiktų ką nors jam atšauti, pasakyt su dvigubu dugnu, kad neįsikirstų — bet mintyse tik numojai ranka: ai, ką tu čia dabar — ir patraukei toliau. Senasis korpusas buvo solidi LTSR — masyvus gelsvų plytų pastatas su regioninio kolorito elementu — čerpių stogu.

Su užmoju pavaryta, palyginus su įprastinėm poilsinėm plonytėmis sienomis ir didžiuliais langais kur reikia ir kur nereikia be abejo, jie reiškė saulės, tai yra vasaros triumfą, bet tikriausiai ir tai, kad tarybiniam žmogui nėra ko slėpti nuo visuomenės.

Tie statiniai tau visad primindavo žiogelį iš pasakėčios. Ėjai erdviais, aidinčiais holais — tuščiais, jei neskaitysime plačiausiose vietose pastatytų sofkučių su staliukais, skirtų nebeaišku kam, juk ne kavutės gėrimui kas dabar koridoriuje geria kavą?

Nieko nekeiskite. Nepraraskite ryto. Prie iekojim nuoirdumo reikia priprasti - esame pratusios, kad visk kontroliuot protas.

Naudinga, taiau nebtina, at likti iekojimus su vedliu ar partneriu, kurie tapt liudininkais ir gyvu priminimu sugrti prie poji bei j buvimo vietos. Svarbiausia, prisiminkite, jog iekojimais neiekome ramy bs neduodani problem sprendimo; tai tiesioginis atradimo procesas per potyrius.

J kursto meil. Ir trokimas suprasti, kas esate, kai js nevaldo svorio metimas trauktis byrono įlanka. Tai tarsi panirimas pai egzis tencijos paslapt; jis kupinas staigmen, poski ir nuokrypi. Usiimate juo, nes norite praskleisti neinomybs yd, suprasti nesuprantam. Ilaisvindamos smalsum bei atvirum be verti nimo ar teisimo, priglundate prie groio, susiavjimo ir meils. Tampate dievikojo dosnumo siknijimu.

Davidas ir kiti meditacija usiimantys mons gyveno viename name Niujorke, kur laiksi celibato ir medita vo; pasak j guru, celibatas buvo btinas meditacijai. Davidas aikino, kad meditacija primena plduriavim ilto oro srovse. Ting sakalo skryd ratu.

Laurynas Katkus Archives – metai

Tavo protas nurimsta, - sak jis. Pastmiau jo leten ir liepiau dingti i aki. Po keli mnesi jau buvau Indijoje, kur imokau mantr: tam tikr frazi kartojimo nurimusiam protui.

Taiau sanskri to kalbos fraz So-ham", reikianti A esu tai" kas yra ami na, be ilyg ir perengia laiko bei erdvs ribasskambjo labai panaiai ho-hum" {ang. Imginau Tibeto budist, Sufi, Taosit nemeditacin medita cijos bd. Ir nors n vienas i j nepadjo pasiekti to, ko i j tikjausi - nepavert mano proto palaimos jra - ir toliau raginu jus medituoti. Prajus vakar lov atsiguliau pakankamai geros nuotai kos.

Mattas buvo k tik sugrs i savait trukusios koman diruots, sode praydo dvylika puikij bijn, o darbo diena buvo produktyvi. Be to, pasaulis igyveno dar dvideimt ketu rias valandas be atominio sprogimo.

Gyvenimas buvo graus. Tuomet atjo vidurnaktis. Man nubudus ankstesnius atuo niasdeimt eis kartus, protas buvo ramus, taiau dabar jame pradjo skambti pastama melodija. Jos odiai daugiau ar maiau buvo tokie: Joe vanden praleidiant stog klojs rangovas vis dar neat sak mano skambut. Lainuosi, jis net neketina to daryti.

Veikiausiai reiks skambinti advokatui, taiau pakloti jam teks tiek daug, kad baigusi kraptyti paskutinius centus sskaitoms sumoktiy suprasiu, jog naujas stogas bt kainavs pigiau.

Tas prakeiktas rangovas. Turiu paskambinti advokatui rytoj ryt.

1. Откровенно говоря, не вижу в этих словах особенной информации.
2. Сегодняшний день обещает быть интересным, - сказал Макс, приветствуя Николь.
3. Изрядно нагулявшись по коридорам, Ричард и Арчи попали на совещание, где с полдюжины осьминогов обсуждали перспективы замены целой симбиотической цепи из четырех различных видов.
6. Нет, - ответил Орел.

Man skauda gerkl. Ar mano kompiuteris jungtas? Galbt turiau nuslinkti prie o kadangi Mattas mirs pirmas, liksiu viena.