Svorio metimas kembridžo ontarijuje

Jos susijusios su struktūrai naudojamų medžiagų chemija, geometrinė­ mis ir fizinėmis tų medžiagų savybėmis, evoliuciniais jų pokyčiais, priklausančiais nuo ypatingų aplinkos są­ lygų, ir jų priklausomybe nuo tų aplinkos sąlygų ar pritaikymu prie šių sąlygų. Mūsų pa­ reiga - padėti tiems, kuriems mūsų pagalba reikalinga, bet negalima įsipareigoti kitus padaryti laimingus, nes tai nuo m ūsų nepriklauso, nes tai yra kišimasis į pri­ vatų gyvenimą tų žmonių, kuriems mes taip draugiš­ kai norime padėti. Istoricistai dažnai prilygina v is u o m e n ę organizm ui ar b io lo g in ei rūšiai, o jos raidą - evoliuciniam procesui.

Pavyzdžiui, metant monetą gali iškristi svorio metimas kembridžo ontarijuje arba skaičius. Bet įsivaizduo- kite besisukančią monetą — vienu metu švysčioja abi jos pusės. Tai ir yra superpozicija, tačiau jai pasiekti reikia itin žemos tem- peratūros. Superpozicija reiškia galią. Didelę galią. Kad išspręstų sudėtin- gą uždavinį, klasikinis kompiuteris turi atlikti tūkstančius veiks- mų, tačiau kvantinis kompiuteris tą pačią užduotį gali išspręsti dviem arba trimis veiksmais.

Kvantinis kompiuteris šį skaičių gali padidinti iki trilijono ar dau- giau — būtent tokia galia slypi baltame vamzdyje. Šaltasis vamzdis priklauso m. Taigi jis paliko šiltą kvan- tinės kompiuterijos tyrėjo kėdę bendrovėje IBM, svorio metimas kembridžo ontarijuje surinkti daugiau nei milijonų JAV dol. Šiame ir kitame skyriuose aptarsime dešimt eksponentinių technologijų, kurių vystymąsi skatina konvergencija.

Visoms joms taikomas Muro dėsnis, atspindintis jau šešis dešimtmečius stiprė- jančią skaičiavimo pajėgumų bangą. Tranzistoriaus galiai, kuria matuojamas šis pajėgumų augimas, išreikšti dažnai naudojamas slankiojo kablelio operacijų skaičius per sekundę, arba FLOPS. Būtent šis trilijoną kartų pagerėjęs rodiklis tapo galingiausia technologijų varomąja jėga. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus Muro dėsnio raiš- ka sulėtėjo. Koją jam pakišo fizika. Integrinis grandynas tobulė- jo mažinant tarpus tarp tranzistorių — į vieną lustą jų pavykda- vo sutalpinti vis daugiau.

Šiandien artėjame prie penkių na- nometrų, ir čia prasideda bėdos. Tokioje mikroskopinėje erdvėje elektronai pradeda šokinėti, o lustas praranda gebėjimą skaičiuoti. Tai ir yra fizinė tranzistorių galios augimo riba, arba Muro dėsnio gulbės giesmė. Tą patį galima pasakyti ir apie tranzistorius. Jau šiandien egzis- tuoja keli galimi Muro dėsnio pabaigos scenarijai. Tiriami alterna- tyvūs medžiagų naudojimo būdai, pavyzdžiui, galimybė pakeisti silicio grandynus anglies nanovamzdeliais, kurie užtikrintų spar- tesnį perjungimą ir leistų geriau išsklaidyti šilumą.

Be to, kuriamos naujos konstrukcijos, įskaitant trimačius integrinius grandynus, kurių galimas paviršiaus plotas didėja geometriškai. Egzistuoja ir specializuoti lustai — jiems būdingas ribotas funkcionalumas, bet neįtikėtinas greitis.

Palyginti su kvantiniais skaičiavimais, visi šie rodikliai nu- blanksta. Jis skamba panašiai kaip Muro dėsnis: kubitų skaičius kvantinia- me kompiuteryje kasmet padvigubėja. Tarkim, kad penkiasdešimties kubitų kompiuteryje yra šešiolika petabaitų atminties. Tai didžiulis atminties kiekis. Padi- dinkite šią atmintį tik trisdešimčia kubitų ir gausite neįtikėtinus 48 ateitis greitesnė, nei manote skaičius. Jeigu kiekviename visatos atome būtų svorio metimas kembridžo ontarijuje saugoti po vieną bitą informacijos, aštuoniasdešimties kubitų kompiuteryje būtų daugiau atminties, nei visoje visatoje.

Tai reiškia, kad iš tiesų nė neįsivaizduojame, kokios naujovės atsiras, kai kvantinius skaičiavimus pavyks pritaikyti praktiškai. Bet galva svaigsta jau ir nuo to, ką žinome šiandien. Negana to, ši technologija sustiprins dirb- tinį intelektą, iš esmės pakeis kibernetinį saugumą ir leis mode- liuoti nepaprastai sudėtingas sistemas.

Kaip kvantiniai skaičiavimai gali padėti sukurti, pavyzdžiui, naujus vaistus? Įsivaizduokite, kad bandote sukurti naują vaistą nuo vėžio. Užuot statę didžiulę tyrimų la- boratoriją ir joje tyrę šimtuose tūkstančių mėgintuvėlių esančių skirtingų junginių savybes, didžiąją šių tyrimų dalį galėsite atlikti kompiuteryje.

Ir tuo galės užsiimti kiekvienas. Kvantiniai skaičiavimai jau da- bar prieinami kiekvienam norinčiam. Išbandyta jau daugiau nei milijonų tokių programų. Naudotojui patogios kvantinių skaičiavimų sąsajos sukūrimas tapo lūžio tašku. Tą paaiškinsime kiek plačiau Kiekvienas iš šių žodžių atspindi svarbų eksponentinės technologijos vys- tymosi etapą, kuris ne tik visada sukelia didžiulį sukrėtimą, bet ir atveria milžiniškas galimybes.

Ar turėtumėte numesti svorio?

Minėtus etapus būtina suprasti kalbant apie kvantinio skaičiavimo ir kitų technologijų, kurias aptarsime vėliau evoliuciją, tad skirkime šiek tiek laiko jų apž- valgai.

Vos tik technologija tampa skaitmenine, t. Įsigalėjus kvantiniams skaičiavimams ims veikti ir Rouzo dėsnis, taigi tempas dar paspartės. Vos atsiradusios, eksponentinės technologijos sukelia daug triukšmo. Tačiau pradžioje jos tobulėja lėtai pavaizdavus grafiškai, keli pirmieji padvigubėjimai būtų mažesni už vienetąir atrodo, kad šios technologijos kurį laiką tarsi nepateisina lūkes- čių.

Nukreipimus čia:

Prisiminkite pirmąsias bitkoino dienas. Tuo metu daugelis manė, kad kriptovaliuta — naujas žaisliukas pamišusiems infor- matikams arba būdas internetu įsigyti narkotikų. Šiandien krip- tovaliutos aukštyn kojom verčia finansų rinkas. Tai — klasikinis apgaulės etapo pavyzdys. Šis etapas prasideda tada, kai eksponentinės tech- nologijos pradeda daryti įtaką pasauliui ir kelti grėsmę esamiems produktams, paslaugoms, svorio metimas kembridžo ontarijuje ir pramonei.

Kaip pavyzdį ga- 50 ateitis greitesnė, nei manote lima paminėti trimatį spausdinimą — vieną eksponentinę techno- logiją, keliančią grėsmę visam 10 trilijonų dolerių vertės gamybos sektoriui. Paslaugos arba prekės savikaina anksčiau at- liko svarbų vaidmenį, tačiau dabar pinigai po truputį nyksta iš vertės formulės. Pavyzdžiui, kadaise nuotraukos buvo brangios. Nefotografuodavote visko iš eilės, nes fotojuostelės ir nuotraukų ryškinimas nemažai kainavo.

Dabar, įsivyravus skaitmeninei fo- tografijai, šios išlaidos prašapo. Fotografuojate nė nesusimąstyda- mi, kiek vaizdų užfiksuosite, o sunkumų kyla tik rūšiuojant dau- gybę nuotraukų. Daiktas buvo, ir jo nebėra. Turima ome- nyje, kad iš mūsų gyvenimo dingsta patys fiziniai produktai. Ka- meros, stereofoniniai įrenginiai, videožaidimų konsolės, televizo- riai, GPS sistemos, skaičiuotuvai, popierius, pažinčių tarnybos Visi šie produktai kažkada buvo visiškai nepriklausomi vieni nuo kitų, o dabar visų jų funkcijas gali atlikti bet kuris išmanusis tele- fonas.

Ir tokių pavyzdžių daugybė. Šis procesas vyksta tada, kai eksponentinė technologija plačiai paplinta ir tampa prieinama daugeliui. Kadai- se mobilieji telefonai buvo plytos dydžio, o juos galėjo įsigyti tik turtuoliai. Šiandien tokį telefoną turi svorio metimas kembridžo ontarijuje kiekvienas žmo- gus, ir pasaulyje beveik nebeliko vietos, kurios nebūtų pasiekusi mobiliojo ryšio technologija.

Kaip šie etapai pritaikomi kvantinei kompiuterijai? Tiltas tarp ap- gaulės ir perversmo etapų yra patogi naudotojo sąsaja. Žvilgtelė- šuolis iki šviesos greičio: eksponentinės technologijos i dalis 51 kime į interneto istoriją.

Iki tol internete buvo vos dvidešimt šeši tinklalapiai, po kelerių metų jų jau buvo šimtai tūkstančių, o dar po kelerių — milijonai. Naudotojui patogi sąsaja iš tiesų galinga — ji demokra- tizuoja technologijas. Jeigu su sąsaja gali dirbti ne tik specialistai, technologijos mastai išauga labai smarkiai ir labai greitai. Dirbtinis intelektas DI m.

Riebalų deginimas nuo pilvo, šonų, pagurklio, žandų, tricepso ir t.t.

Šis robo- tas, arba, tiksliau, robotė, vardu Xiaoice tariama Šaoaisturėjo atlikti tam tikrą bandymą. Ne taip, kaip dauguma kitų dirbtinio intelekto produktų, kuriems pavedama atlikti vienokias ar kito- kias konkrečias užduotis, Xiaoice buvo sukurta bendrauti.

Užuot kuo greičiau atlikusi savo darbą, ji turėjo palaikyti pokalbį. Be to, Xiaoice buvo sukurta kaip septyniolikmetė mergina, taigi ne visa- da elgėsi mandagiai. Robotė galėjo būti sarkastiška, ironiška arba net šokiruoti pašnekovą.

• Geriausia svorio metimo technologija
• Svorio metimas aha momentas
• Žemiau sužinokite, kaip apskaičiuoti savo KMI.
• Riebalų nuostolis kam karne ke tarike

Shaw Šventosios Joanos. Nema­ niau, kad bus šitaip Nežinojau, ką darau Jei būčiau žinojęs, svorio metimas kembridžo ontarijuje ją išplėšęs iš jų rankų. Jū s ne­ žinote.

Jūs nematėte. Lengva kalbėti, kai nežinai. Jū s išprotėjote nuo žodžių Bet kai tai dedasi tavo aky­ se, kai matai, ką padarei, kai tai apakina, kai dusina, kai drasko širdį, tada - tada - o Dieve, leisk man šito nematyti!

Vieniems žmo­ nėms nem alonu m atyti savo a rtim ą an t laužo, o kitiems - priešingai. Si aplinkybė kurios nepaisė dau­ gelis Viktorijos epochos optimistų svarbi, nes parodo, kad racionali sprendimo padarinių analizė nepadaro racionalaus paties sprendimo, kad padariniai nelemia mūsų sprendimo ir kad visada sprendžiame mes patys.

Racionali vaizduote pagrįsta moralinės teorijos pa­ darinių analizė šiek tiek panaši į mokslinį metodą. Juk moksle mes irgi nepriimame abstrakčios teorijos tik todėl, kad ji įtikinama savaime. Mes nusprendžiame ją priimti ar atmesti dažniausiai tada, kai išnagrinėjame tuos konkrečius praktinius padarinius, kuriuos galime gana tiesiogiai patikrinti eksperimentu.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Bet čia esama esminio skirtumo. Mokslinės teorijos atveju m ūsų sprendimas priklauso nuo eksperimento rezultatų. Je i­ gu jie patvirtina teoriją, galime ją priimti, kol surasi­ me geresnę. Jeigu jie prieštarauja teorijai, atmetame ją. Tuo tarpu moralinės teorijos atveju jos padarinius galime pateikti tik savo sąžinei.

Nors eksperimentu pagrįstas sprendimas nuo mūsų nepriklauso, sąžinės nuosprendis yra mūsų valioje. Tikiuosi, man pavyko paaiškinti, kokia prasme pa­ darinių analizė gali paveikti mūsų sprendimą, jo nenulemdama.

O nurodydamas dviejų alternatyvų, racio­ nalizmo bei iracionalizmo, tarp kurių turime rinktis, padarinius, turiu perspėti skaitytoją, būsiu šališkas.

Ligi šiol, pateikdamas tas dvi alternatyvas, reikalau­ jančias moralinio mūsų sprendimo - o tai daugeliu po­ žiūriu pats esmingiausias sprendimas etikos srityje, aš stengiausi būti nešališkas, nors neslėpiau savo sim­ patijų, bet dabar noriu pateikti tokius dviejų alterna­ tyvų padarinių svarstymus, kurie man atrodo esą iš­ kalbingiausi ir kurie mane patį paskatino atmesti iracionalizmą ir priimti tikėjimą protu. Iš pradžių panagrinėkime iracionalizmo padarinius.

Jei racionalistas at­ sako, kad, nors ir būtų taip, turime padaryti viską, ką galime, kad būtų kitaip, kad turime pasistengti duoti galimybę protui reikštis kuo intensyviau, iracionalistas atšauna jei apskritai teikiasi diskutuotikad ra ­ cionalisto požiūris yra beviltiškai nerealistiškas.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad toks iracionalistinis emo­ cijų ir aistrų pabrėžimas galiausiai veda prie to, ką galiu pavadinti tik nusikaltimu.

Taip yra todėl, kad tokio požiūrio, kuris geriausiu atveju yra rezignacija ira cio n alio s žm ogaus p rig im tie s akiv aizd o je, o blogiausiu - žmogaus proto niekinimas, šalininkas ga­ liausiai turi tarti, kad galutinis kiekvieno ginčo teisė­ jas yra prievarta ir brutali jėga. Ju k jei kyla ginčas, tai reiškia, kad konstruktyvesnės emocijos ir aistros, iš principo galinčios padėti to ginčo išvengti, pavyzdžiui, pagarba, meilė, ištikimybė bendram reikalui ir t.

Bet jei taip, tai kas lieka iracionalistui, išskyrus kitas, ne tokias konstruktyvias emocijas ir aistras - baimę, neapykan­ tą, pavydą ir galiausiai prievartą?

Šią tendenciją labai sustiprina kita ir, galimas daiktas, svarbesnė nuosta­ ta, kuri, mano nuomone, irgi būdinga iracionalizmui, būtent, žmonių nelygybės pabrėžimas.

Žinoma, negalima neigti, kad žmonės, kaip ir kiti dalykai pasaulyje, daugeliu požiūrių labai nelygūs. Ne­ abejotina ir tai, kad ši nelygybė labai svarbi, o dauge­ liu atvejų net pageidautina8. Baimė, kad masinė ga­ myba ir kolektyvizacija gali panaikinti žmonių nelygybę arba individualumą, yra vienas iš mūsų epochos koš­ 46 2.

Svorio metimas kembridžo ontarijuje visa tai paprasčiausiai nesusiję su klausi­ mu, ar mes turime žmones traktuoti ypač politikoje kaip lygius ar bent kiek įmanoma lygius, t. Aš neketinu tvirtinti, kad pritarimas tokiam humaniškam nešališkumui yra tiesioginis sprendimo racionalizmo naudai padarinys.

Tačiau polinkis į nešališkumą su racionalizmu glau­ džiai susijęs ir iš racionalistinių įstikinimų vargiai pašalinamas. Be to, neketinu teigti, kad iracionalistas negali nuosekliai laikytis egalitarinio ar nešališkumo požiūrio, ir net jeigu jis to negali daryti nuosekliai, nėra jokio reikalo jam būti nuosekliam.

Bet aš tikrai noriu pabrėžti tą faktą, kad iracionalistinė nuostata beveik neišvengiamai susipina su nuostata, priešinga egalitarizmui. Sį faktą lemia emocijų ir aistrų akcen­ tavimas, o juk mes negalime jausti svorio metimas kembridžo ontarijuje pačių jausmų kiekvienam.

Šalčiausia visatos vieta yra saulėtoje Kalifornijoje, Berklio pakraš- tyje. Čia stovinčiame milžiniškame sandėlyje kabo didelis baltas vamzdis — naujos kartos kriogeninis šaldytuvas, kurio viduje tem- peratūra tėra 0, Kelvino laipsnio, t. Dar m.

Emociškai mes visi skirstome žmones į tuos, kurie arti mūsų, ir į tuos, kurie nuo mūsų toli. Taigi net geriausios mūsų emoci­ 47 I. Ne tokios kilnios emocijos ir aist­ ros juolab patvirtina šią tiesą. Anksčiau aš minėjau, kad teorija, jog mūsų mintys ir nuomonės priklauso nuo mūsų klasinės padėties ar tautinių interesų, turi vesti prie iracionalizmo. Dabar noriu pabrėžti faktą, kad lygiai tikras ir priešingas atvejis. Esu įsitikinęs, kad šitai be­ veik visada skatina nusiteikimą svorio metimas kembridžo ontarijuje patį mąstyto­ ją, o ne jo mąstymą.

Dėl moralinių priežasčių aš negaliu pripažinti tokių skirtumų: juk aiškus visų šių intelek­ tualiai nekuklių požiūrių panašumas yra tas, kad m ąs­ tymas vertinamas ne dėl jo paties vertingumo.

Šitaip išsižadėdami proto, suskaldome žmoniją į draugus ir priešus, į mažumą, kartu su dievais apdovanotą protu, ir daugumą, šios dovanos negavusią kaip sako Plato48 2. Jei darome šitaip, politinis egalitarizmas tampa praktiškai neįmanomas. O antiegalitarinės nuostatos taikymas politiniame gyvenime, t. Ju k ši nuostata pateisina požiūrį, kad skirtingos žmonių kategorijos turi skirtingas teises, kad ponas turi teisę pavergti vergą, kad kai kurie žmonės turi teisę naudotis kitais žmonėmis kaip savo instrum en­ tais.

Svorio metimas kembridžo ontarijuje ja galima pasinaudoti kaip daro Pla­ tonas 11 tam, kad pateisintum žudymą.

Aš neišleidžiu iš akių to fakto, kad esama iracionalistų, mylinčių žmoniją, ir kad ne visos iracionalizmo formos skatina nusikalstamumą. Bet aš manau, jog tas, kuris moko, kad turi valdyti ne protas, o meilė, atveria kelią tiems, kurie valdo, stumiami neapykan­ tos.

Man atrodo, Sokratas tai šiek tiek suprato, ta rd a­ m as12, kad nepasitikėjimą protavimu ar neapykantą jam jis sieja su nepasitikėjimu žmogumi ir neapykanta žmogui. Tie, kurie nepastebi šio ryšio, kurie tiki tie­ siogine emocinės meilės galia, turi suprasti, kad meilė pati savaime nėra nešališka ir negali pašalinti konflik­ to. Kad meilė pati savaime negali išspręsti konflikto, galima parodyti paprastu pavyzdžiu, tinkančiu ir rim ­ tesniems atvejams. Tomas mėgsta teatrą, o Dikas mėgs­ ta šokius.

Tomas iš meilės Dikui siūlo eiti į šokius, o Dikas, norėdamas įtikti Tomui, siūlo eiti į teatrą. Šio konflikto negali išspręsti meilė, veikiau yra taip, kad juo didesnė meilė, juo didesnis ir konfliktas. Esama tik dviejų sprendimų: vienas - emocinis, galiausiai pagrįs­ tas prievarta, kitas - racionalus, nešališkas, pagrįstas 4. Visa tai nereiškia, kad aš ne­ įvertinu skirtumo tarp meilės ir neapykantos ar kad manau, jog gyvenimas būtų ko nors vertas be meilės.

Esu pasirengęs pripažinti, kad krikščioniškoji meilės idėja neturi būti suprasta grynai emociškai. Bet aš pabrėžiu, kad nei jausmas, nei netgi meilė negali atstoti proto svorio metimas kembridžo ontarijuje institucijų valdžios. Žinoma, tai nėra vienintelis argumentas prieš mei­ lės valdžios idėją. Mylėti asmenį —tai trokšti jam lai­ mės. Tarp kitko, taip meilę apibrėžė Tomas Akvinietis.

Bet iš visų svorio metimas kembridžo ontarijuje idealų noras padaryti žmones laimingus, galimas daiktas, yra pats pavojingiausias. Jis veda prie utopizmo ir ro­ mantizmo. Mes tikrai jaučiame, kad gražioje ir tobulo­ je m ūsų svajonių bendruomenėje visi būtų laimingi. O jei mes visi galėtume mylėti vienas kitą, be abejonės, žemėje būtų tikras rojus. Bet, kaip jau sakiau, pastan­ ga sukurti dangų žemėje visada sukuria pragarą [žr. Ji veda prie nepakantumo. J i veda prie religinių karų ir skatina gelbėti sielas inkvizici­ niais metodais.

Esu įsitikinęs, kad ji atsiranda dėl vi­ siško mūsų moralinių prievolių nesupratimo. Mūsų pa­ reiga - padėti tiems, kuriems mūsų pagalba reikalinga, bet negalima įsipareigoti kitus padaryti laimingus, nes tai nuo m ūsų nepriklauso, nes tai svorio metimas kembridžo ontarijuje kišimasis į pri­ vatų gyvenimą tų žmonių, kuriems mes taip draugiš­ kai norime padėti. Politinis dalinių o ne 10 priežasčių kodėl turėtumėte mesti svorį me­ todų reikalavimas atitinka sprendimą traktuoti kovą prieš kančią kaip pareigą, tuo tarpu teisė rūpintis kitų laime turi būti traktuojama kaip artimųjų ir draugų 50 2.

Pastaruoju atveju mes, galimas daiktas, tu ­ rime tam tikrą teisę primesti savąją vertybių skalę — pavyzdžiui, muzikines savo simpatijas. Mes galime net jausti pareigą atverti jiems tas vertybes, kurios, mūsų įsitikinimu, labai daug d u o tų jų laimei. Šitokia mūsų teisė egzistuoja tik todėl, kad mūsų draugai gali m u­ mis nusikratyti, kad draugystė gali nutrūkti. Tuo ta r­ pu naudotis politinėmis priemonėmis tam, kad primestume savo vertybių skalę kitiems, yra visiškai kitas dalykas.

Taigi galime sakyti: padėk savo priešams, pagelbėk jiems nelaimėje, net jeigu jų nekenti, bet mylėk tik savo draugus. Tai, kas pasakyta, yra tik dalis argumentų prieš iracionalizmą ir jo padarinius, kurie privertė mane lai­ kytis priešingo požiūrio, t. Jis susijęs su idėja, kad kiekvienas gali klys­ ti, o tas klaidas aptikti gali jis pats arba kiti, arba jis pats padedant kitų kritikai.

Taigi šis požiūris supo­ nuoja idėją, kad niekas negali būti teisėjas pats sau jis suponuoja nešališkumo idėją. Toks tikėjimas protu yra tikėjimas ne tik savo, bet ir - net labiau - kitų protingumu. P A Ž I N I M O TKORMA liai pranašesnis už kitus - atmes visas pretenzijas būti autoritetu13, nes jis supranta, kad jo intelektas, jei ir pranašesnis už kitų žmonių intelektą nors tai jam ne­ lengva nuspręstitai pranašesnis tik tuo, jog jis suge­ ba mokytis iš kritikos, taip pat iš savo bei kitų žmonių klaidų ir kad, šitaip galvojant, pasimokyti galima tik tada, kai kiti žmonės ir jų argumentai priimami rim ­ tai.

Todėl racionalizmas susijęs su idėja, kad kiti žmo­ nės turi teisę būti išklausyti ir ginti savo argumentus. Taigi jis suponuoja tai, kad pripažįstamas pakantumo reikalavimas, bent jau pakantumo tiems, kurie patys nėra nepakantūs Jei kas pripažįsta, kad iš pradžių reikia išklausyti kito žmogaus argumentų, tas nežudys jo. Žinoma, neįmanoma įrodyti jokio etinio principo teisingumo ar net argumentuoti jo naudai to­ kiu pačiu būdu, kokiu argumentuojame mokslinio tei­ ginio naudai.

Etika nėra mokslas. Taigi nešališ­ kumo idėja veda prie atsakomybės idėjos: mes turime ne tik įsiklausyti į argumentus, bet ir jausti pareigą atsakyti tuo atveju, kai m ūsų veiksmai liečia kitus. Todėl galiausiai racionalizmas suponuoja būtinumą pri­ pažinti visuomenines institucijas, ginančias kritikos laisvę, mąstymo laisvę, todėl ir žmogaus laisvę.

Be to, jis suponuoja kai ką panašaus į moralinį įsipareigoji­ m ą remti tokias institucijas. Maža to, toks racionalizmas suponuoja, kad esama bendros komuni­ kacinės terpės, bendros proto kalbos, ir reikalauja sa­ votiško moralinio įsipareigojimo tos kalbos atžvilgiu, įsipareigojimo laikytis jos aiškumo16 kriterijų ir vartoti ją taip, kad ji išsaugotų savo, kaip protavimo priemo­ nės, funkciją. Šiuolaikinei romantiškajai isterijai būdinga tai, kad hegeliškąjį kolektyvizmą, traktuojant protą, ji sieja su perdėtu individualizmu, traktuojant emocijas, todėl kalba labiau pabrėžiama kaip saviraiškos priemonė, o ne kaip bendravimo prie­ monė.

Žinoma, abu požiūriai yra maišto prieš protą dalis. Racionalizmas reikalauja pripažinti, kad žmoni­ ją vienija galimybė skirtingas gimtąsias kalbas, kiek jos yra racionalios, išversti vieną į kitą. Jis reikalauja pripažinti žmogaus proto vienodumą.

Dažnai tariama, kad vaizduotė labai panaši į jausmą, todėl glaudžiai siejasi su iracionalizmu, ir kad racionalizmas labiau linkęs į vaizduotės stokojančią sausą scholastiką. Nežinau, ar toks požiūris gali turėti kokį nors riebalų deginimo greitis pagrin­ dą, veikiau abejoju tuo.

Bet man labiau rūpi instituci­ jos, o ne psichologija, o instituciniu požiūriu kartu ir metodo požiūriu pasirodo, kad racionalizmas turi ska­ tinti vaizduotę, nes ji jam reikalinga, tuo tarpu ira53 [. Pats faktas, kad racionalizmas yra kritiškas, o iracionaliz­ mas turi būti linkęs į dogmatizmą kur nesama argu­ mentu, nelieka nieko, išskyrus lėkštą neigimąkrei­ pia vaizduotės link. Kritiškumas visada reikalauja šiek tiek vaizduotės, o dogmatizmas ją slopina.

Panašiai ir mokslinis tyrinėjimas, techninė kūryba bei išradingu­ mas nesuvokiami be aktyvaus vaizduotės dalyvavimo, nes šiose srityse reikia pasiūlyti ką nors nauja prie­ šingai orakulu filosofijos sričiai, kur nuolatinis įspū­ dingu žodžiu kartojimas tik imituoja naujumą. Tokį pat svarbu vaidmenį vaizduotė atlieka egalitarizmo ir nešališkumo praktinio taikymo srityje.

Aš neneigiu, kad tokias pastan­ gas gali skatinti meilės ir užuojautos jausmai. Bet esu įsitikinęs, kad žmogui neįmanoma mylėti daugybės žmonių ar kartu su jais kentėti, be to, man svorio metimas kembridžo ontarijuje labai pageidautina tai daryti, nes tokios pastangos ga­ lutinai sunaikintu arba m ūsų sugebėjimą padėti, arba pačiu tu jausmu intensyvumą. Bet protas kartu su vaiz­ duote leidžia mums suprasti, kad žmonės, esantys toli, žmonės, kuriu niekada svorio metimas kembridžo ontarijuje, yra tokie pat kaip ir mes ir kad j u tarpusavio santykiai yra tokie pat kaip ir mūsų santykiai su tais, kuriuos mylime.

Tiesio­ ginis emocinis santykis su abstrakčia žmonijos visuma man atrodo beveik neįmanomas. Žmoniją galime mylė­ ti tik mylėdami tam tikrus konkrečius individus. Bet, remdamiesi mąstymu ir vaizduote, galime nusiteikti padėti visiems, kuriems tik reikalinga mūsų pagalba.

Download Embed This document was uploaded by our user. The uploader already confirmed that they had the permission to publish it.

Man atrodo, kad to­ kias išvadas - kiek tai įmanoma - patvirtina patyri­ mas. Racionalistinė pozicija p aprastai susijusi su esmine egalitarine ir humanistine nuostata, o iracio­ nalizme dažniausiai pasireiškia bent jau kai kurios antiegalitarinės tendencijos, nors dažnai jis gali būti su­ sijęs ir su humanizmu.

Tačiau aš tvirtinu, kad šitoks svorio metimas kembridžo ontarijuje negali būti gerai pagrįstas. Empirizmo pagrįstumo problema gali būti suformu­ luota apytikriai taip: ar galutinis mūsų gamtos pažini­ mo šaltinis yra stebėjimas?

O jei ne, tai kokie yra to pažinimo šaltiniai? Šie klausimai išlieka, kad ir ką aš būčiau pasakęs apie Baconą, ir net jei tas jo filosofijos dalis, kurias komentavau, būčiau sugebėjęs padaryti kiek nepatrauk­ liomis Bacono šalininkams ir kitiems empirikams.

Mūsų pažinimo šaltinio problema pastaruoju metu iškilo iš naujo štai kokiu pavidalu. Kokie tavo tvirtinimo šaltiniai?

Visų pirma, dauguma mūsų tvirtinimų grindžiami ne stebėjimais, o visokiais kito tipo šaltiniais. Žinoma, - toliau kal­ bės empirikas, - vienos knygos dažniausiai parašytos remiantis kitomis knygomis.

Žinoma, pavyzdžiui, isto­ svorio metimas kembridžo ontarijuje remiasi dokumentais. Bet galiausiai, analizuo­ jant iki galo, pasirodo, kad tos kitos knygos ar tie do­ kumentai turėjo būti grindžiami stebėjimais. Kitaip juos reikėtų apibūdinti kaip poeziją, pram aną ar melą, o ne kaip liudijimą.

Štai kaip galvoja empirikas, ir lygiai taip vis dar mano kai kurie mano draugai pozityvistai. Aš pamėginsiu parodyti, kad taip galvoti lygiai ne­ pagrįsta kaip ir Bacono atveju, kad atsakymas į klau­ simą apie pažinimo šaltinius atsisuka prieš patį empi­ 57 I. P A ŽINIM O TE O R IJA riką ir galiausiai, kad visas šis klausimas apie galuti­ nius šaltinius - šaltinius, į kuriuos galima kreiptis, kaip galima kreiptis į aukščiausiąjį teismą ar didžiau­ sią autoritetą - turi būti atmestas, nes grindžiamas klaida.

Pirmiausia noriu parodyti, kad jei jūs tikrai toliau klausinėsite The Times korespondentu apie jų žinoji­ mo šaltinius, faktiškai niekada neprieisite prie visų tų tiesioginių liudininkų stebinių, kurių egzistavimu tiki empirikas. Veikiau pamatysite, kad sulig kiekvienu žingsniu poreikis žengti toliau didėja, panašiai kaip didėja ridenamas sniego kamuolys. Dabar aki­ mirką tarkime, kad kas nors abejoja šiuo tvirtinimu ar jaučia poreikį patikrinti jo teisingumą.

Ką gi jis darys? Jei jis turi draugą ministro pirmininko kanceliarijoje, paprasčiausias ir tiesiausias būdas būtų jam paskam ­ binti, ir jei šis draugas patvirtins tą žinią, tada viskas tvarkoje. Kitaip tariant, tyrinėtojas stengsis, jei įmanoma, pa­ tikrinti ar ištyrinėti patį tvirtinam ą faktą, o ne surasti informacijos šaltinį.

Koks yra kitas žingsnis? Esama m ažų mažiausiai dviejų kitų žingsnių. Ši nuobodi klausimų seka niekada nesibaigia p a­ tenkinama pabaiga dėl paprastos priežasties. Štai ji. Kiekvienas liudytojas, pranešdamas ką nors, visada turi pasitelkti platų savąjį asmenų, vietovių, daiktų, ling­ vistinių įpročių, socialinių konvencijų ir t.

Jis negali kliautis vien savo akimis ar ausimis, ypač jei jo pranešimas turi būti naudingas patvirtinti ko­ kiam nors teiginiui, vertam patvirtinimo. Bet, žinoma, šis faktas turi visada sukelti naujų klausimų apie tuos jo žinojimo elementus, kurių negalima stebėti tiesiogiai.

Štai kodėl logiškai neįmanoma įgyvendinti progra­ mos, pagal kurią visas žinojimas turi eiti iš svorio metimas kembridžo ontarijuje galu­ tinio šaltinio - stebinio: tas ėjimas atgal regresija yra begalinis.

Doktrina, pagal kurią tiesa akivaizdi, n u ­ traukia tokį ėjimą atgal. Tai įdomu, nes tai gali padėti paaiškinti šios doktrinos patrauklumą. PA ŽINIM O TKORMA Beje, norėčiau priminti, jog šis argumentas glau­ džiai susijęs su kitu - kad bet koks stebėjimas apima interpretaciją, pagrįstą mūsų teoriniu žinojimu, ar kad grynas stebimasis žinojimas, nepalytėtas teorijos, būtų visiškai bergždžias ir tuščias, jei išvis įmanomas.

Ju k jei mes abejojame kokiu nors tvirtinimu, tada, pa­ gal normalią procedūrą, reikia jį patikrinti, o ne klaus­ ti apie jo šaltinius, ir jei randame nepriklausomą p a­ tvirtinim ą, tad a dažniausiai galime pripažinti tą tvirtinimą, išvis nesukdami galvos dėl šaltinių. Žinoma, esama atvejų, kai padėtis yra kitokia. P a­ tikrinti istorinį tvirtinimą visada reiškia sugrįžti prie šaltinių, bet paprastai ne prie tiesioginių liudytojų pra­ nešimų.

Dietos laikymasis iš tikrųjų pagerina jūsų nuotaiką.

Aišku, joks istorikas nepriims kokių nors dokumen­ tų tikrumo nekritiškai. Esama autentiškumo proble­ mų, esama šališkumo problemų ir esama svorio metimas kembridžo ontarijuje proble­ mų, kaip ankstesnių šaltinių rekonstrukcija. Žinoma, yra ir tokia problema: ar autorius dalyvavo atitinka­ muose įvykiuose? Tačiau tai nėra viena iš problemų, būdingų istoriko darbui. Istorikas gali rūpintis dėl p ra­ nešimo patikimumo, bet retai suks galvą dėl to, ar kokio nors dokumento autorius buvo tiesioginis atitin­ kamo įvykio liudininkas, netgi tarus, kad tas įvykis savo prigimtimi buvo stebimasis įvykis.

Kai dėl liudininkų, jie labai svarbūs beveik vien tik teisme, kur jie gali būti apklausinėti. Kaip žinoma dau­ gumai teisininkų, liudininkai dažnai gali klysti. Šis faktas buvo tyrinėtas eksperimentiškai, o rezultatai tiesiog stulbinantys.

Liudininkai, kuo nuoširdžiausiai besistengiantys papasakoti apie kokio nors įvykio eigą, gali daryti daugybę klaidų, ypač jei kokie nors jaudi­ nantys dalykai nutiko labai greitai; o jei koks nors įvykis skatina kokią nors gundančią interpretaciją, ta ­ da šiai interpretacijai dažniausiai leidžiama iškreipti tai, kas buvo pam atyta iš tikrųjų. Man atrodo, kad toks požiūris turi nuvesti prie anks­ čiau minėtos begalinės regresijos.

II Bet tokiu atveju, kokie yra m ūsų pažinimo šalti­ niai? Mano galva, atsakymas yra toks: esama visokių m ū­ sų pažinimo šaltinių, bet nė vienas nėra autoritarinis. Mes galime sakyti, kad pažinimo šaltinis gali būti The Times arba Encyclopaedia Britannica.

Galime sa­ svorio metimas kembridžo ontarijuje, kad tam tikri straipsniai leidinyje Physical Re­ view apie fizikos problemas yra autoritetingesni ir la­ biau turi šaltinio pobūdį negu koks nors straipsnis apie tą pačią problemą, išspausdintas laikraštyje The Ti­ mes arba enciklopedijoje.

Bet būtų visai klaidinga sa­ kyti, kad straipsnio, išspausdinto leidinyje Physical Re­ view, šaltinis turi būti vien tik, ar bent iš dalies, stebėjimas. Žinoma, aš neneigiu, kad eksperimentas irgi gali papildyti m ūsų žinojimą, ir netgi labai reikšmingai.

Bet jis nėra šaltinis kokia nors galutine prasme.

1. Ричард тоже задыхался.
2. Numesti svorio sergant autoimunine liga
3. Да, я здесь, - воскликнула Николь.

J į visada reikia tikrinti: kaip ir žinių, pateiktų laikrašty­ je The Times, atveju mes paprastai neabejojame tiesio­ giniu eksperimento liudininku, bet, jei abejojame re­ 62 3. Pamatinė klaida, kurią padarė filosofinė galutinių pažinimo šaltinių teorija, buvo ta, kad ji nenubrėžė pakankamai aiškios perskyros tarp klausimo apie kil­ mę ir klausimo apie pagrįstumą.

Žinoma, istoriografi­ joje šie du klausimai gali sutapti. Klausimas apie ko­ kio nors istorinio teiginio p a g rįstu m ą gali būti patikrinam as tik - arba svorio metimas kembridžo ontarijuje - aiškinantis tam tikrų šaltinių kilmę.

Bet apskritai tie du klausimai yra skirtingi. Paprastai kokio nors teiginio ar kokios nors informacijos pagrįstumą tikriname ne ieškodami jų šal­ tinio, arba jų kilmės, o daug labiau tiesiogiai —kritiš­ kai tyrinėdami tai, kas buvo tvirtinama, t.

Koks tavo tvirtinimo šaltinis? Šie klausimai nėra suformuluoti netiksliai arba negrabiai —jie visiš­ kai netinkami, nes tai klausimai, reikalaujantys auto­ ritarinio atsakymo. III Galima sakyti, kad tradicinės epistemologijos siste­ mos atsiranda iš teigiamų arba neigiamų atsakymų į klausimus apie mūsų pažinimo šaltinius. Šios sistemos niekada neabejoja šiais klausimais ir nediskutuoja apie jų teisėtumą - šie klausimai traktuojami kaip visiškai natūralūs, ir, atrodo, niekas juose neįžvelgia jokios žalos.

Tai labai įdomu, nes savo dvasia šie klausimai yra aiškiai autoritariniai. Juos galima palyginti su tradici­ 63 I. Jis turi būti pakeistas visai kitokiu klausimu: ,JZaip mums sutvarkyti savo politines institucijas, kad prasti ar nekompetentingi val­ dovai kurių mes stengiamės neturėti, bet kurie vis tiek gali labai lengvai ateiti į valdžią nepadarytų per­ nelyg daug žalos?

Panašiai gali būti pašalintas ir klausimas apie mūsų pažinimo šaltinius. Pažinimo šaltinio ieš­ koma tikintis, kad pažinimas gali save pateisinti savo kilme.

Rasiškai gryno, nesuteršto, iš aukščiausio auto64 3. Galima sakyti, kad šitoks požiūris toks pat senas kaip ir Ksenofano idėjos. Ksenofanas žinojo, kad mūsų pažinimas yra spė­ jamasis, kad tai nuomonė, veikiau doxa nei epistėme, kaip rodo jo svorio metimas kembridžo ontarijuje [cituotos anksčiau, p.

Pastaroji galimybė yra labai pa­ geidautina, bet nebūtina: juk jei mes nesugebame kri­ tikuoti savo pačių teorijų, už mus tai gali padaryti kiti. Tai nuostata, požiūris ir tradicija, kurią mes gavome iš graikų. Tačiau etikos, moralinio pažinimo srityje Kantas buvo prie jos priartėjęs savo autonomijos principu. Sis principas išreiškia jo įsitikinimą, kad mes neturime pripažinti autoriteto tegu ir paties aukščiausio įsaky­ mo kaip etikos pagrindo.

Ju k jei tik mes susiduriame 5.

Autoritetas gali turėti galią primesti savo įsakymus, o mes galime nepajėgti priešintis. Bet jei mes turime fizinę galią rinktis, tada galutinė atsakomybė tenka mums patiems. Mes patys kritiškai nusprendžiame, ar reikia paklusti įsakymui, nusilenkti autoritetui.

Turint galvoje šį drąsu teiginį keistai atrodo tai, kad mokslo filosofijoje Kantas nesilaiko to svorio metimas kembridžo ontarijuje k ri­ tinio racionalizmo, kritinio klaidos ieškojimo požiūrio. Esu tikras, jog tik tai, kad Kantas pripažino Newtono kosmologijos autoritetą todėl, kad ji pasirodė beveik neįtikėtinai atspari patiems griežčiausiems tik rin i­ mamsjam sutrukdė laikytis šio požiūrio.

Jei šitokia Kanto pozicijos interpretacija yra teisinga, tada kriti­ nis racionalizmas taip pat ir kritinis empirizmasku­ rį aš ginu, gali būti laikomas baigiamuoju Kanto kri­ tinės filosofijos tašku. Ir tai tapo įmanoma Einšteino dėka, parodžiusio mums, kad Newtono teorija, nepai­ sant įspūdingo jos pasisekimo, gali būti ir klaidinga. Koks yra tavo tvirtinimo šaltinis ar pagrindas?

Kokie stebėjimai tave atvedė prie to tvirtinimo? Padidėjęs butirato kiekis gali sukelti didesnį jautrumą insulinui, todėl kūno ląstelės gali efektyviau absorbuoti cukrų iš kraujo ir, savo ruožtu, sumažinti cukraus kiekį kraujyje, sakė jis. Išvados buvo pristatytos kasmetiniame Amerikos širdies asociacijos mokslinių sesijų susitikime svorio metimas kembridžo ontarijuje mėn.

Ir nebuvo paskelbtos recenzuojamame žurnale. Treniruotės prieš pusryčius gali padėti valgyti mažiau. Tyrimo metu 12 fiziškai aktyvių, jaunų baltųjų vyrų buvo priskirti vienai iš dviejų grupių: vienai grupei buvo duoti avižiniai dribsniai ir apelsinų sultys pusryčiams, o kitai grupei nebuvo duoti pusryčiai. Tada vyrams buvo duota maisto pasiimti su savimi ir jiems buvo liepta valgyti tiek, kiek jie norėjo likusią dienos dalį.

Tyrėjai išmatavo likusio maisto kiekį. Po vienos savaitės vyrai pakartojo eksperimentą, tačiau grupės buvo pakeistos. Tyrėjai nustatė, kad vyrai valgydami pusryčius prieš mankštą dienomis suvartodavo daug daugiau kalorijų: Dalyviai suvalgydavo pusryčius prieš mankštą vidutiniškai kalorijų, o dienomis, kai pasninkaudavo, vidutiniškai tik kalorijų.

Didžioji dalis šių kalorijų buvo suvartota vakare, pridūrė Bachmanas. Tačiau tyrime buvo nagrinėjama labai maža, vienalytė grupė, todėl tyrėjai perspėjo, kad reikia daugiau tyrimų patvirtinti išvadas ir svorio metimas kembridžo ontarijuje jas skirtingoms žmonių grupėms. Vaizdo Papildas:. Mažų rutuliukų injekcijos gali skatinti svorio metimą. Procedūros metu, vadinamoje bariatrine arterijų embolizacija, mikroskopiniai rutuliukai į kraują įšvirkščiami per mažą riešo ar kirkšnio smeigę. Karoliukai keliauja į skrandžio dalį, vadinamą apatine žandikauliu, kur jie sumažina kraujo tekėjimą į tą vietą.

Iš židinio pagaminama didžioji dalis kūno ghrelino, dar vadinamo bado hormonu, todėl sumažėjus kraujo tėkmei šioje srityje, procedūra gali apriboti ghrelino kiekį, kurį išskiria židinys, teigė tyrėjai. Johno Hopkinso universiteto medicinos mokyklos intervencinių radiologijos tyrimų vadovas dr.

Cliffordas Weissas, sakęs tyrimo išvadą, pažymėjo, kad tyrimą baigę gydytojai džiaugiasi galimybėmis, kurias teikia ši procedūra. Tačiau išvados dar nebuvo paskelbtos recenzuojamame žurnale, todėl procedūros saugumui ir efektyvumui patvirtinti reikės daug daugiau tyrimų. Valgydami riebalus nepadarote riebalų. Tyrime dalyvavo beveik vyresnių suaugusiųjų, kuriems buvo pavesta laikytis vienos iš trijų dietų: Viduržemio jūros dietos su ne mažiau kaip 4 šaukštais aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus kiekvieną dieną, Viduržemio jūros dietos su ne mažiau kaip trimis riešutų porcijomis kiekvieną savaitę arba kontrolinės dieta, kurios metu dalyviams buvo patariama apskritai vengti riebalų vartojimo.

Po penkerių metų tiek alyvuogių aliejaus, tiek beck svorio grupės žmonės numetė daugiau svorio nei kontrolinė grupė, be to, labiau sumažėjo juosmens apimtis, palyginti su kontroline grupe. Augaliniai baltymai gali jus ilgiau išlaikyti kaip mėsą.

Tyrime 43 jauni dalyviai vyrai valgydavo vieną iš trijų skirtingų pusryčių patiekalų, tris skirtingas dienas, kas dvi savaites. Pirmasis buvo baltymų turintis mėsos pyragas su bulvių koše, antrasis buvo baltymų ankštinių pyragas su žirnių koše, o trečiasis buvo mažai baltymingų ankštinių pyrago su bulvių koše.