Svorio kritimas ir skausmingi limfmazgiai,
Padidėję limfmazgiai. Pastebėjus tokią negyjančią opelę būtina kreiptis į gydytoją. Jei pastebėjote atsiradusį neskausmingą sukietėjimą ar patinimą kiaušinėlyje,nedelsiant turite kreiptis į gydytoją, nes taip prasideda testikulo vėžys. Anemija, trombocitopenija ir kitos citopenijos gali būti reikšmingos nediagnozuotos ligos požymiai.
Limfogranuliomatozė Limfogranuliomatozė yra retikulioendotelinės sistemos liga, kuri pasireiškia limforetikulinio audinio vešėjimu, t. Etiologija ir patogenezė. Limfogranuliomatozės priežastys iki šiol dar nežinomos.
Vieni tyrinėtojai teigia, kad ši liga yra infekcinės, galbūt, virusinės, kilmės, nes pakitimai limfmazgiuose granuliomos yra grynai reaktyvinio — hiperplastinio-uždegiminio — pobūdžio, klinikinė eiga būdinga infekciniam procesui.
Navikinės teorijos šalininkai limfogranuliomatozę laiko grynai blastomine liga, turinčia visas piktybinių navikų savybes. Pasak jų, limfogranuliomatozė plinta ne tik metaplazijos būdu, bet ir metastazavimu pvz.
Fever, Weight loss and Swollen lymph nodes (Medical Symptom)
Tačiau pačios granuliomos struktūra nebūdinga piktybiniam procesui — ląstelės ne vienodos, bet polimorfinės.
Dabar į limfogranuliomatozę daugiausia žiūrima, kaip į savitą patologinį procesą, turintį ir uždegiminį, ir navikinį pobūdį. Patologinė anatomija. Padidėję limfmazgiai pjūvyje pilkai rausvi, sultingi, su nekrotiniais židinėliais. Ilgai besitęsiančios limfogranuliomatozės atvejais aplink randama kietų, piūvyje pilkos spalvos limfmazgių.
Histologiniu būdu tiriant, matomas polimorfinis vaizdas — limfocitai, plazminės arba retikulinės ląstelės, eozinofilai ir didelės, su melsva vakuolizuota protoplazma ir polimorfiniu branduoliu, turinčiu keletą melsvų branduolėlių, ląstelės.
Tai Berezovskio—Šternbergo gigantai atipinės retikulinės ląstelės ; jie patognomoniški limfogranuliomatozei. Pradinėse stadijose dažniausiai būna tik retikulinio audinio hiperplazija. Toli pažengus ligai, vyrauja fibrozės citomelis praranda riebalus. Dauguma autorių išskiria 3 limfogranuliomatozės vystymosi stadijas: 1 limfmazgio hiperplazija, 2 limfmazgio granulioma su polimorfiniu histologiniu vaizdu ir Berezovskio—Šternbergo gigantais; 3 limfmazgio fibrozė.
Ji esti padidėjusi, kietoka, piūvyje — daug kietų balkšvų ar pilkai gelsvų mazgelių vadinamoji porfirinė blužnis.
Padidėjęs limfmazgio svorio kritimas. 15 ANKSTYVŲJŲ VĖŽIO SIMTOMŲ,KURIŲ NERTURĖTUMĖTE IGNORUOTI |
Granuliomų gali būti ir kepenyse, kauluose bei kituose organuose. Klinikinės formos. Visų pripažintos ligos klasifikacijos nėra. Pagal eigą paprastai išskiriama greit ir lėtai progresuojanti limfogranuliomatozė.
Limfogranuliomatozė
Labai retai pasitaiko ūminė ligos forma, kuri baigiasi ligonio mirtimi per kelias savaites. Limfogranuliomatozė tam tikrą laikotarpį kartais keletą metų apsiriboja tik vienu limfmazgių ar kuria nors limfmazgių grupe.
Tai lokalizuota limfogranuliomatozė, kuri gali būti skirstoma į: 1 kaklinę, 2 poraktikaulinę, 3 pažastinę, 4 kirkšninę, 5 mediastininę, 6 mezenterinę, 7 blužninę ir 8 mišrią formas. Tai pirma ligos stadija pagal F. Antra stadija apibūdinama proceso generalizacija, trečia — kacheksija. Kai kurie autoriai pirma ligos stadija laiko granuliomą, esančią viename limfmazgyje, antrai stadijai priskiria vienoje srityje išplitusį procesą be bendrų klinikinių požymių, o trečiai — generalizaciją.
Džeksonas ir Parkeris Jackson a.
Parker limfogranuliomatozę skirsto į 3 formas: 1 Hodžkino paragranulioma, kurios eiga gerybinė ir paprastai apsiriboja kaklo sritimi; histologinis vaizdas gana monotoniškas, gigantų mažai, 2 Hodžkino granulioma, kuri gana greit generalizuojasi, esti poūmės ar su dažnais paūmėjimais eigos, ir 3 Hodžkino sarkoma, kuriai būdinga greita, piktybinė eiga, labai jaunos, nediferencijuotos, Berezovskio—Šternbergo ląstelės.
Limfogranuliomatoze gali sirgti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau trečiajame amžiaus dešimtmetyje ši liga pasitaiko dažniau. Vyrai serga šiek tiek dažniau už moteris.
15 ANKSTYVŲJŲ VĖŽIO SIMTOMŲ,KURIŲ NERTURĖTUMĖTE IGNORUOTI |
Ligos klinikinis vaizdas gana būdingas. Paprastai padidėja kurios nors srities limfmazgiai. Jie kietoki, su oda ir aplinkiniais audiniais nesuaugę, neskausmingi remisijos fazėje arba mažai skausmingi. Ligai progresuojant, limfmazgiai suauga tarp savęs, sudaro konglomeratus.
Limfmazgiai beveik niekad nesuyra, todėl neatsiveria fistulės tuo skiriasi nuo tuberkuliozinio limfadenito. Priklausomai nuo proceso trukmės, vieni limfmazgiai esti minkštesnį šviežios granuliomoskiti — kieti, svorio kritimas ir skausmingi limfmazgiai surandėję. Dažniausiai esti padidėję kaklo srities limfmazgiai, rečiau — pažasties, tarpusienio ir t. Procesui generalizuojantis, padidėja beveik visi limfmazgiai gali būti nuo žirnio iki vištos kiaušinio dydžio.
Esant ribotam procesui, ligoniai kreipiasi į gydytoją tik dėl padidėjusių limfmazgių. Procesui progresuojant, pakyla temperatūra, kuri gali būti įvairaus pobūdžio — subfebrili, unduliuojanti, intermituojanti, kartais lydima profuzinio prakaitavimo.
Į padidėjusius limfmazgius nereiktų numoti ranka: gali išduoti vėžį | dti.lt
Šalčio krėtimas pasitaiko retai. Ligoniai paprastai skundžiasi silpnumu, nuovargiu, apetito stoka, skausmu įvairiose srityse priklausomai nuo padidėjusių limfmazgių lokalizacijoskartais viduriavimu, pykinimu ir svorio kritimu.
Blužnies infarktai pasitaiko retai.
Kepenys kartais labai padidėja, gali būti grublėtos. Padidėjus mezenteriniams limfmazgiams, gali atsirasti vartų venos spaudimo reiškiniai ascitaskartais edema kojose, mechaninio tipo gelta. Išplitus limfogranuliomatoziniam procesui kepenyse arba esant didelei intoksikacijai, gali pasirodyti parenchiminė gelta.
Odoje gali būti įvairaus dydžio limfogranuliomatoziniai infiltratai, kurie kartais išopėja.
Odos niežėjimas neretai esti vienas iš anksčiausių ligos požymių. Kartais pasitaiko ir nespecifiniai odos pakitimai egzema, eritrodermija ir kt. Labai padidėję tarpusienio limfmazgiai gali spausti tuščiąją veną, simpatinius ganglijus ar bronchus Stokso apykaklė, Hornerio sindromas, bronchostenozė. Izoliuota plaučių limfogranuliomatozė pasitaiko labai retai. Dažniausiai procesas iš tarpusienio, peritrachėjinių ar peribronchinių limfmazgių pereina į plaučių parenchimą.
ŽPV gerklės patinimas limfmazgiai | Gelis Papillor
Tai nulemia riboto plaučių naviko rentgenologinį vaizdą, kartais — skiltinės, židininės pneumonijos ar net miliarinės tuberkuliozės. Diagnozę nustatyti ypač būna sunku, kai kartu su limfogranuliomatoze svorio kritimas ir skausmingi limfmazgiai ir plaučių tuberkuliozė su tuberkuliozės sukėlėjais skrepliuose. Limfogranuliomatozinių pakitimų gali būti visuose vidaus organuose — skrandyje, žarnyne, inkstuose, kasoje, nervų sistemoje, širdyje, kauluose ir t.
Procesui progresuojant, vystosi anemija. Vienas būdingiausių hematologinių požymių yra reliatyvi ir absoliuti limfopenija. Leukocitų skaičius esti nevienodas — vienais atvejais padidėjęs 10—30 tūkst. Eozinofilija ir monocitozė — nepastovūs požymiai.
- Svorio netekimas pašalinus kiaušidžių dermoidinę cistą
- Priešingai, jei limfmazgių dydis didesnis kaip 1,5—2 cm, limfmazgiai kieti, nepaslankūs, netolygūs, jei limfmazgiai padidėja virš raktikaulio, išlieka daugiau kaip 4—6 sav.
- Geriausias riebalų nuostolių makro santykis
- Padidėjęs limfmazgio svorio kritimas Asociacija » dti.lt – Limfomos
- Vėžys dažniausiai prasideda taip vadinamais "bendrinės intoksikacijos" simptomais ir tik progresuodamas išsiduoda, kokiame organe auga.
Paprastai eritrocitų nusėdimo greitis padidėja. Kaulų čiulpuose, jei nepataikoma į granuliominį audinį, kokių nors būdingų pakitimų nerandama. Kraujo plazmoje padaugėja globulinų. Procesui progresuojant toliau, didėja kacheksija, intoksikacija ir įvairių organų sutrikimai — liga pereina į trečią, termininę stadiją, kuri baigiasi ligonio mirtimi.
Esant padidėjusiems periferiniams limfmazgiams, limfogranuliomatozę nuo limfadenozės, limfosarkomos, retikuliosarkomos, tuberkuliozinio limfadenito ar piktybinio naviko metastazių atskirti nesunku, atlikus punkciją ar biopsiją ir šios medžiagos histologinį įvertinimą.
Tačiau neretai tenka diferencijuoti šiuos susirgimus, įvertinant klinikinį, rentgenologinį ir hematologinį vaizdą.
Padidėję limfmazgiai gali signalizuoti apie rimtas ligas – vienoje vietoje jie ypač pavojingi
Mediastininę limfogranuliomatozę nuo tos pačios lokalizacijos limfosarkomos padeda atskirti spindulinės terapijos efektyvumas, kuriai ypač jautri limfosarkoma. Atskirti nuo tuberkuliozės padeda skreplių tyrimas, fistulių nebuvimas ir tuberkulino mėginiai. Kai kada limfogranuliomatozę tenka atskirti nuo infekcinės mononukleozės, kuriai būdinga ūmi pradžia, saviti kraujo pakitimai ir teigiama Paulio—Bunelio reakcija.
Kai kurios infekcinės ligos, kaip bruceliozė ar tuliaremija, kartais gali turėti panašų klinikinį vaizdą, tačiau kraujo limfocitozė, ūmi pradžia ir atitinkami serologiniai, odos alerginiai mėginiai bei epidemiologiniai duomenys padeda nustatyti tikrąją diagnozę.
Pirmoje stadijoje, kai procesas apsiriboja vienu limfmazgiu ar jų grupe vienos srities konglomeratasrekomenduojama taikyti rentgenoterapiją arba telegamaterapiją. Švitinama svorio kritimas ir skausmingi limfmazgiai židinys ir sritiniai limfmazgiai, o po pertraukos — ir kitos limfmazgiu grupės, kurias limfogranuliomatozę dažniausiai pažeidžia. Spindulinė terapija laikoma vienu iš geriausių gydymo metodų, tačiau kiekvieno recidyvo atveju jos efektyvumas mažėja; ilgainiui gali išsivystyti svorio kritimas ir skausmingi limfmazgiai re- frakteriškumas.
Po gydymo citostatiniais vaistais kai kada vėl atsistato jautrumas spindulinei energijai. Chemoterapija rekomenduojama: 1 kai nuo spindulinės terapijos nebūna pagerėjimo; 2 kai išsivystęs refrakteriškumas spinduliams; 3 kai įtariami slapti židiniai, kurie negali būti apšvitinami.
Antroje stadijoje citostatiniai vaistai dažniausiai skiriami kaip savarankiška gydymo priemonė, rečiau kombinuojami su spinduline terapija. Plačiausiai naudojami etilenimino ir chloretilaminų grupės citostatikai. Dauguma atvejų reikia skirti kraujo transfuzijas, bendrai stiprinančias priemones, kaloringą ir vitaminingą maistą.
Visais atžvilgiais prognozė bloga. Ligoniai išgyvena vidutiniškai 2—4 metus.
ŽPV gerklės patinimas limfmazgiai
Svarbus prognozės atžvilgiu kriterijus yra pirmoji remisija ir jautrumas jonizuojančiai radiacijai. Jei remisija trunka ilgiau kaip 2 metus, ligoniui yra didelė galimybė išgyventi 5 metus ir ilgiau.
Ūminė forma tęsiasi nuo keleto savaičių iki kelių mėnesių.
Darbingumas sumažėja anksti.