Numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull

Rozmari sugrįžo vidun ir užsimetusi lengvą chalatėlį bei apsiavusi es- padriles vėl išėjo į terasą ir pasuko paradinių durų link; ėjo greitai, nes matė, kad šitoje pusėje visi kambariai tebemiega. Aš toks karšta­ košis Pagaliau, knyga apie tai, kaip yra naudinga keistis.

Pono Denbio temai pasibaigus, jis išmėgino dar vieną kitą taip pat nevykusią temą, bet kiekvienąsyk jį tartum suparalyžiuodavo pagarbus Diko dėmesys, ir po trumpos pauzės jo nutrauktas pokalbis vėl tęsdavo­ si jau be jo. Jis mėgino įsiterpti ir į kitus pokalbius, bet jam visą laiką ėjosi taip, kaip spausti ranką, kai likusi tik pirštinė, tad galų gale be­ viltiškai numojęs į juos kaip į kokius vaikus, visą dėmesį paskyrė šam­ panui.

Metas Ridlis (Matt Ridley) Racionalusis Optimistas: Kaip Kuriama Gerovė

Rozmari protarpiais žvilgsniu apkeliaudavo stalą trokšdama visiems smagumo, tartum jie būtų buvę jos būsimi įvaikiai.

Toliau — Violeta Makisko, kurios dailumas jau buvo išplaukęs į pavir­ šių, ir ji nebesistengė žūtbūt įsijausti į savo miglotą — neatsiskleidusio genijaus žmonos — vaidmenį. Toliau sėdėjo Dikas, prislėgtas nuobodulio, pasiimto iš kitų, labai įsi­ traukęs į šeimininko vaidmenį. Toliau jos motina, tobula kaip visuomet.

Toliau Barbanas, šnekučiuojantis su jos motina taip korektiškai ir Pirma knyga 32 sklandžiai, jog vėl pajuto jam palankumą. Paskui Nikolė. Rozmari staiga pamatė ją kažkaip naujai ir pagalvojo, kad ji viena iš gražiausių jos kada nors sutiktų žmonių. Nikolės veidas, šventosios, vikingų madonos veidas, spindėjo pro smulkutes dulkeles, krintančias žvakių šviesoje, parausvėjęs nuo pušyje kabančių žibintų.

Ji buvo rami kaip pati ramybė. Eibas Nortas kalbėjo apie savąjį moralės kodeksą. Manasis yra toks, kad aš esu prieš raganų deginimą.

Kai tiktai kur sudegina raganą, neberandu sau vietos. Iš Breidžio Rozmari sužinojo, kad Eibas — kompozitorius, po puikaus ankstyvo debiuto jau septynerius metus nieko nebesukūręs.

Toliau sėdėjo Kempionas, kažkaip sugebantis užgniaužti savo aki­ vaizdžiausią moteriškumą ir kuo nuoširdžiausiai, kone motiniškai plepėti su artimaisiais kaimynais.

Paskui — Merė Nort, tokia linksma, jog buvo neįmanoma neatsakyti šypsena baltiems jos dantų veidrodžiams,— visas veidas aplink praviras lūpas rodė pasitenkinimą. Galiausiai — Breidis, kurio laisva laikysena pamažu darėsi vis drau­ giškesnė; jis liovėsi atkakliai ir šiurkščiai demonstravęs savo dvasinę sveikatą ir sugebėjimą ją išlaikyti, atsiribojant nuo kitų žmonių silpnybių.

Rozmari, patikli kaip vaikas iš kurios nors ponios Bemet20knygiūkštės, pasijuto tarsi grįžusi namo nuo pasienio po nevykusių ir nepadorių nuo­ tykių. Sodo tamsoje keliavo jonvabaliai, ir kažkur toli apačioje, kalno šlaite, lojo šuo.

Stalas buvo tartum pakilęs virš žemės kaip pakeliamoji šokių aikštelė, numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull jį apsėdusiems žmonėms atrodė, kad jie yra vieninteliai tamsioje visatoje, kad valgo vienintelį visatos maistą, kad yra šildomi vienintelės jos šviesos. Savotiškas prislopintas ponios Makisko sukikeni- mas buvo tartum ženklas, kad šis atsiplėšimas nuo žemės jau įvyko, ir abu Daiveriai staiga ėmė spinduliuoti dar didesnę šilumą ir dėmesį savo svečiams, lyg norėdami jiems, jau ir taip subtiliai įtikintiems jų reikšmin­ gumu ir visaip pamalonintiems, kompensuoti tai, ko jie dar galėtų pasi­ gesti iš tos paliktos žemės.

Valandėlę atrodė, kad jie abu kalbasi atskirai su kiekvienu, sėdinčiu prie stalo, ir su visais iš karto, garantuodami jiems savo draugiškumą ir meilę.

• Metas Ridlis (Matt Ridley) Racionalusis Optimistas: Kaip Kuriama Gerovė | PDF
• Šis apsikeitimas frazėmis užpildė atsiradusią pauzę, ir Rozmari ins­ tinktyviai jautė, kad kas nors turėtų pasakyti ką nors taktiška, tačiau Di- kas visai nesistengė ardyti grupelės, susidariusios iš šių vėlyvų svečių, nesistengė ir numušti pernelyg didelio ponios Makisko linksmumo.
• Kit gyvn ri individas vystosi nuo kdikysts iki pilnametysts, arba brandos1, ir per vien gyvenim pasiekia toki tobulyb, kuri prieinama jo pri gimiai; taiau tarp moni paang daro ne tik individas, bet ir visa ris; kie kviena karta stato ant jau anksiau padt pamat.

Ir valandėlę į juos atgręžti veidai atrodė kaip vargšų vaikų veidai prie Kalėdų eglutės. Ir staiga viskas nutrūko — akimirka, kai svečiai buvo drąsiai pakylėti virš paprastos vaišių nuotaikos į retesnę jausmų atmosferą, praskriejo, jiems nespėjus išdrįsti ja pakvėpuoti, nespėjus įsisąmoninti, kad ji yra.

Tačiau ore pasklidę karštų ir malonių Pietų burtai — švelniomis le­ tenėlėmis juos apglėbusi naktis ir tolimas vos girdimas Viduržemio jūros ošimas — neišsisklaidė, o susilydė su Daiveriais, tapo jų dalimi. Nikolė pradingo, ir netrukus Rozmari pastebėjo, kad nebėra ir Diko; svečiai išsisklaidė po sodą, kiti patraukė terasos link. Nuoširdžiai išklojusi savo mažą paslaptį, moteriškė nužygiavo namų link, o Rozmari smerkiamai pažvelgė jai įkandin.

Erlas Breidis pasiūlė nueiti iki jūros, bet ji nusprendė, kad jau laikas ir jai atsiimti nors dalelę Diko Daiverio, todėl pasiliko jo laukti, klausydamasi Makisko ginčo su Barbami. O su Rifais21? Man atrodo, būtų herojiškiau kariauti teisiųjų pusėje. Kariavau prieš Rifus todėl, kad jie nori atimti iš manęs nuosavybę. Jis neturėjo supratimo, kuo Barbanas jam nepatinka, neturėjo supratimo nei apie to žmogaus idėjų paprastumą, nei apie jo išsilavinimo sudėtingumą.

2. Kaip numesti svorio šlaunų riebalai

Kas yra idėjos, Makiskas žinojo, ir protui rutuliojantis atpažindavo ir surūšiuodavo jų vis daugiau, bet susidūręs su žmogumi, kurį palaikė bukapročiu, nes negalėjo rasti jame pažįstamų idėjų, ir vis dėlto negalėjo jaustis pranašesnis, jis padarė išvadą, kad Barbanas yra galutinis atgyvenusio pasaulio produk­ tas, vadinasi, nieko nevertas.

Makiskas ir palaikė Barbaną vienu iš tokių žmonių, o dėl girtumo neapdairiai nustojo jausti jam pagarbią baimę ir per tai netrukus pakliuvo į bėdą. Rozmari, susigėdusi dėl Makisko, iš pažiūros rami, bet viduje deganti nekantrumu, laukė sugrįžtant Diko Daiverio. Iš savo vietos prie aptuštėjusio Pirma knyga 34 stalo, kur tebesėdėjo tik Barbanas, Makiskas ir Eibas, ji žiūrėjo į taką, kurio pakraščiuose iki pat akmeninės terasos tamsavo mirtos ir paparčiai, ir susižavėjusi motinos profiliu už apšviestų durų, buvo beeinanti tenai, bet iš namo atbėgo ponia Makisko.

Ji skleiste skleidė susijaudinimą. Iš tylėjimo, kai ji pasitraukė kėdę ir atsisėdo įbestomis į vieną tašką akimis ir virpančiomis lūpomis, buvo aišku, kad ji kupina naujienų, tai, visiems sužiurus, vyras paklausė: — Kas atsitiko, Vi?

Aš tikrai negaliu net pasakyti. Paslaptingai purtydama galvą ji nutilo kaip tik laiku, nes Tomis Bar­ banas atsistojo ir kreipėsi į ją mandagiai, bet griežtai: — Aš jums nepatariu kalbėti apie tai, kas darosi šiuose namuose. VIII Violeta garsiai ir giliai atsiduso ir pasistengusi pakeitė veido išraišką. Pagaliau sugrįžo Dikas, vadovaudamasis neklystamu instinktu, išskyrė Barbaną su Makiskais ir, tapęs perdėtu neišmanėliu ir smalsuoliu, ėmė kalbėtis su Makisku apie literatūrą, šitaip suteikdamas tajam taip reika­ lingą pranašumo akimirką.

Kiti padėjo jam nešti žibintus — kam gi ne­ bus malonu nešti žibintus tamsoje? Padėjo ir Rozmari, kantriai atsa­ kinėdama Rojalui Damfriui, be galo smalsaujančiam apie Holivudą.

5 įpročiai, padėję man numesti svorio ir pasiekti geriausią formą / 6 val ryto rutina

Dabar, galvojo ji, aš nusipelniau teisę pabūti su juo viena. Jis turėtų tai suprasti, nes gyvena pagal tuos pačius dėsnius, pagal kuriuos mane mokė gyventi mama.

Rozmari nesuklydo — netrukus jis pasivadino ją nuo kompanijos te­ rasoje, ir jie vienu du patraukė link jūros, kur vedė greičiau ne laipteliai, o nevienodo aukščio iškyšos, kuriomis žengiant jis vietomis ją pri­ laikydavo, vietomis kilsteldavo. Sustoję prie parapeto, jie pažvelgė į Viduržemio jūros tolius. Žemai apačioje per įlanką skriejo paskutinis ekskursijų garlaivis iš Lereno salos tartum Liepos ketvirtąją23 paleistas į dangų oro balionas.

Skriejo tarp juodų salų, tykiai skrosdamas tamsų vandenį. Amerikoje retai pasitaiko tokių išmintingų motinų. Aną savaitę išvažiavo Nikolės sesuo, ry­ toj išvažiuoja Tomis Barbanas, o pirmadienį Nortai. Gal dar ir sulauksim ko nors malonaus šią vasarą, bet čia malonumai jau pasibaigė. Aš noriu, kad viskas pasibaigtų vienu kartu, o ne sentimentaliai blėstų — dėl to ir surengiau šitą pobūvį. O sugalvojau štai ką: mudu su Nikole vykstam į Paryžių išlydėti Eibo Norto į Ameriką — gal ir jūs norėtumėt su mumis?

Pati ji nenori važiuoti. Nori, kad jūs važiuotumėt viena.

Francis Scott Fitzgerald Švelni Naktis PDF

Tas jūsų gyvybingumas Jo neišeikvotum ne tik vienam žmogui, bet ir visam būriui. Instinktas perspėjo ją, kad jis iš lėto stumia ją link Nikolės, ir įjungu­ si vidinius stabdžius santūriai tarė: — Aš taip pat iškart panorau susipažinti su jūsų kompanija, ypač su jumis. Jau sakiau, kad įsimylėjau jus iš pirmo žvilgsnio. Jos ėjimas buvo teisingas. Tačiau erdvė tarp dangaus ir žemės atvėsi­ no Diką, užgesino impulsą, paskatinusį atsivesti ją čia, leido išgirsti jos pernelyg atvirą vilionę ir pajusti pavojų, slypintį toje nesurežisuotoje sce­ noje ir neišmoktuose žodžiuose.

Dabar reikėjo pasiekti, kad ji panorėtų grįžti vidun, o tai buvo ne taip paprasta, be to, jis labai nenorėjo jos prarasti. Jis geraširdiškai pajuoka­ vo, bet ji pajuto dvelkiant šaltį: — Jūs pati nežinot, ko norit.

Eikit ir pasiklauskit mamą, ji pasakys. Rozmari buvo priblokšta. Palytėjusi jo rankovę, pajuto lygią kaip su­ tanos juodo švarko medžiagą. Jau buvo parklupdyta ir iš tos padėties pa­ leido paskutinį šūvį: — Jūs man pats nuostabiausias iš visų žmonių pasaulyje Jis nusijuokė, ir tas juokas nunešė juodu į terasą, kur Dikas perleido ją Nikolei Per greit atėjo laikas atsisveikinti, ir Daiveriai visiems padėjo skubiai iškeliauti.

Erlas Breidis pakeliui į Pirma knyga 36 Monte Karlą apsiėmė pavėžėti Rozmari su motina, su jais įsėdo ir Roja- las Damfris, nes Daiverių automobilyje jam nebeliko vietos. Sode virš stalo, kur jie vakarieniavo, tebedegė žibintai, o Daiveriai stovėjo prie vartų — Nikolė nelyginant gėlė, teikianti nakčiai švelnumo, ir Dikas, sakantis visiems sudie, kiekvieną pavadindamas vardu.

Francis Scott Fitzgerald Švelni Naktis PDF | PDF

Rozmari buvo skaudu išvažiuoti ir palikti juos dviese tuose namuose. Ir vėl ji pagalvo­ jo: ką gi tokio ponia Makisko matė vonioje. IX Naktis buvo vaiski, juoda ir tartum kybojo krepšyje ant vienintelės blausios žvaigždės. Tirštas oras slopino priekyje važiuojančio automobi­ lio signalą. Breidžio vairuotojas važiavo neskubėdamas; posūkiuose kart­ karčiais šmėsteldavo pirmojo automobilio užpakalinės šviesos, paskui visai pradingo. Tačiau po dešimties minučių vėl pasirodė — automobilis stovėjo kelkraštyje.

Breidžio vairuotojas sulėtino greitį, bet Daiverių au­ tomobilis tuoj pat pajudėjo, tik lėtai, ir jie jį pralenkė.

Lenkdami išgirdo iš uždaro limuzino sklindant triukšmą ir pastebėjo, kad Daiverių vairuo­ tojas šaiposi. Paskui nudūmė toliau pro besimainančius tamsesnės ir švie­ sesnės nakties klodus ir pagaliau, keliskart staigiai nunėrę žemyn kaip atrakcione, atsidūrė ties stūksančiu tamsoje Goso viešbučiu.

Rozmari nusnūdo tris valandas ir paskui gulėjo nebegalėdama užmig­ ti, panirusi mėnesienoje. Geidulingoje prieblandoje greitai apžvelgė visus atvejus, galinčius atvesti iki bučinio, tiktai pats bučinys išėjo kažkoks neaiškus, kaip filme. Pirmą kartą ištikta nemigos ir besivartydama lovoje ji pamėgino apie viską pagalvoti gatvėje mesti svorį, kaip būtų galvojusi motina.

Jai sekėsi gana neblogai, nors ir neturėjo gyvenimo patirties, bet prisiminė senų pokalbių nuotrupas, įstrigusias pasąmonėje. Rozmari buvo auklėjama darbui. Ponia Spierz išleido kuklų mirusiųjų vyrų palikimą dukteriai išmokslinti, ir kai toji, sulaukusi šešiolikos, pražydo žavėdama visus nepaprastu plaukų grožiu, nusitempė numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull į Eks-le-Beną ir išruošė žygin į brangų viešbučio numerį pas poilsiaujantį amerikietį pro­ diuserį, nieko iš anksto jam nepranešusi.

Kai prodiuseris išvažiavo į Niujorką, jiedvi irgi nusekė iš paskos. Šitaip Rozmari išlaikė stojamuo­ sius egzaminus. Dabar gauni perkąsti pirmąjį riešutą, o jis šio to vertas, tad pamėgink, ir nesvar­ bu, kas išeis, vis tiek tau bus į naudą — įgysi patirties. Brėško, pro aukštus langus veržėsi vidun dangus, ji at­ sikėlė ir išėjo į terasą, šiltą po basomis kojomis.

Ore buvo girdėti paslap­ tingi garsai, kažkoks įkyrus paukštis vienodais tarpais piktai plyšojo me­ džiuose virš teniso aikštelės; kitoje viešbučio pusėje pasigirdo žingsniai dulkėtame kelyje, žvyruotame takelyje, ant cementinių laiptų ir ta pačia seka grįžtantys atgal. Ten, už juodos jūros, ant aukšto tamsaus kalno gy­ veno Daiveriai.

Mintyse jie buvo neatskiriami vienas nuo kito, ir jai pasirodė, kad girdi juos tyliai — kaip kylant smilkalus — dainuojant dainą ar numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull giesmę, labai seną ir tolimą. Jų vaikai miega, vartai nakčiai uždaryti. Rozmari sugrįžo vidun ir užsimetusi lengvą chalatėlį bei apsiavusi es- padriles vėl išėjo į terasą ir pasuko paradinių durų link; ėjo greitai, nes matė, kad šitoje pusėje visi kambariai tebemiega.

Stabtelėjo pastebėjusi kažkokį žmogų — jis sėdėjo ant plačių baltų laiptų prie paradinių durų. Paskui pažino Luisą Kempioną ir suprato, kad jis verkia. Kempionas verkė graudžiai ir tyliai, krūpčiodamas kaip moteris. Roz­ mari nejučiomis pakartojo praėjusių metų filme suvaidintą sceną ir priėjusi palietė jo petį. Jis dar kuktelėjo, tik paskui ją pažino. Pats kaltas. Taip ir žinojau.

Visada taip. Gal pasakytumėt? Jis pasižiūrėjo, ar verta sakyti. Pragariškai kankinasi.

Geriau būti jaunam ir nieko nejausti, negu mylėti. Pasitaikydavo man ir anksčiau, bet šitaip Darėsi vis šviesiau, ir jo veidas atrodė bjauriai. Rozmari nė nemirkte­ lėjo, nė vienas veido raumenėlis nesuvirpėjo, niekuo neišsidavė, kaip ūmai juo pasišlykštėjo. Psichologas Danielis Gilbertas Daniel Gilbert mgsta juokauti, kad kiekvienam jo profesijos kolegai bent kart tenka baigti sakin: mogus yra vienintelis gyvnas, kuris Betgi savybi, bding tik vamzdiadaniams ar turakini brio plikaskruosiams bananpaukiams Corythaixoides personatustaip pat ne maai.

Visi minti bruoai i ties labai mogiki ir tikrai labai praveria iuolaikiniame gyvenime. Bet galv guldau, kad, iskyrus gal tik kalb5, n vienas i j neatsirado reikiamu laiku ir nepadar tokios takos monijos istorijoje, kad paaikint staig perjim nuo paprastos visai gerai gyve nanios mogbedions prie vis pleianio savo galimybi ribas paan gaus modernizuotojo. Originale praleista 3 inaa Visos pastabos Vert.

Bti pakankamai smoningiems, kad nupietume save ar iekotume atsakymo koki nors problem, yra puiku, bet tai toli grau nra pasaulio ukariavimas. Bet didels smegenys, imita vimas ir kalba patys savaime nepaaikina klestjimo, paangos ir skurdo.

Jos nekeiia gyvenimo lygio. Visa tai turjo ir neandertalieiai: dideles smegenis, turbt sudting kalb, daugyb technologij. Bet jie taip ir neisiver i savo nios. Mano nuomone, norint paaikinti keist sugebjim keistis ries viduje, reikia irti ne savo galvas. Tai vyksta ne smegenyse. Tai vyksta tarp smegen. Tai kolektyvinis reikinys. Dar kart pavelkime kirvuk ir kompiuterio pel.

Abu jie padaryti mo gaus, bet pirmj pagamino vienas asmuo, antrj imtai, gal net milijonai mo ni. Kaip tik tai turiu galvoje, kalbdamas apie kolektyvin intelekt. Joks pavienis mogus neino, kaip pagaminti kompiuterio pel.

Taigi mo gaus intelektas tapo kolektyvinis ir kaupiamasis taip, kaip jokio kito gyvno. Besiporuojantys protai Tvirtinti, kad mogaus prigimtis nepasikeit, bet pasikeit moni kultra, nereikia atmesti. Prieingai, monija igyvena nepaprast evoliucini permai n sprogim, kur lemia geroji numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull Darvino natralioji atranka.

Bet tai ne gen, o idj atranka. Jau ilg laik toki nuomon band suformuluoti socialini moksl atstovai. Prancz sociologas Gabrielis Tardas Gabriel Tarde m. Austr eko nomistas Frydrichas Hajekas Friedrich Hayek septintajame deimtmetyje ra, kad lemiamas socialins evoliucijos veiksnys yra atranka mgdiojant geras ins titucijas ir proius8.

Evoliucijos biologas Riardas Dokinsas Richard Dawkins m. Eko 10 nomistas Riardas Nelsonas Richard Nelson devintajame deimtmetyje ikl prielaid, kad visa ekonomika vystosi numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull natralij atrank Btent tai ir turiu galvoje, kalbdamas apie kultrin evoliucij: kaku riuo metu prie m.

Kaip natralioji atran ka kaupiamuoju bdu po truput formavo ak, taip kultrin evoliucija tarp moni kaupiamuoju bdu galjo sukurti kultr arba fotoaparat Taip, bet kodl? Kodl mes, o ne orkos? Teigti, kad monms bdinga kultrin evoliucija, nra nei labai originalu, nei labai naudinga. Vien imita cijos ir mokymosi, kad ir kaip gausiai bei iradingai jie bt praktikuojami, nepakanka, siekiant paaikinti, kodl mons pradjo taip unikaliai keistis.

Reikia dar kako, kako, k turi mons, bet neturi orkos. Atsakymas, manau, yra toks, kad kakuriuo monijos istorijos momentu idjos pradjo susitikti ir poruotis, usiiminti tarpusavyje lytiniais santykiais. Noriau paaikinti. Btent dl lytini santyki biologin evoliucija kaupia informacij, nes sujungia skirting individ genus.

Taigi vienoje btybje vy kusi mutacija gali suvienyti jgas su kitame individe vykusia mutacija. Aikiau sia analogija bdinga bakterijoms, kurios keiiasi genais, tuo pat metu nesidau gindamos, tai i kur j gebjimas gyti imunitet kit ri antibiotikams. Jei mikrobai prie kelis milijardus met nebt pradj keistis genais, ir gyvnai nebt to ts lytiniais santykiais, visi genai, kurie sukuria akis, niekada nebt susitik viename gyvne; genai, sukuriantys kojas, nervus ar smegenis, taip pat.

Kiekviena mutacija bt likusi atskirta savo linijoje ir ne gebt atrasti sinergijos diaugsm. Evoliucija gali vykti ir be lytini santyki, bet daug daug liau.

• Садитесь, Николь, прошу вас, - сказала Эпонина.
• Спросил .

Tai pasakytina ir apie kultr. Jei kultr sudaryt tik mokymosi i kit proiai, ji greitai sustingt. Kad kultra bt kumuliacin, idjos turi susi tikti ir poruotis.

Kryminis idj apsidulkinimas yra banali, bet netiktai reikminga fraz. Kurti tai pertvarkyti, pasak molekuli biologas Fran 11 sua akobas Franois Jacob O kur dar popierius ir spausdinimo mainos, internetas ir mobilusis telefonas, anglis ir turbinos, varis ir skardins, ratas ir plienas, programin ranga ir technin ranga Drstu tvirtinti, kad kakuriuo monijos prieistors metu dideles sme genis turintys, kultringi, besimokantys mons pirm kart pradjo vieni su kitais keistis dalykais, ir, vos tik m tai daryti, kultra staiga pati pradjo kaupti ir prasidjo didysis verlusis monijos ekonomins paangos eks perimentas.

Mainai kultrinei evoliucijai yra tas pats, kas lytiniai santykiai biologinei. Keisdamiesi mons atrado darbo pasidalijim pastang ir sugebji m specializacij abipusei naudai.

I pradi tai galjo pasirodyti nereikmin gas dalykas, kurio atsitiktiniai primatologai bt nepastebj, jei bt atsuk savo laiko main t moment, kai tai prasidjo. Galbt tai bt sudomi n kur kas maiau nei ekologija, hierarchija ir ri prietarai.

Bet kakurios mogbedions pradjo keistis maistu ar rankiais su kitomis taip, kad abiem main partneriams tai ijo naud, ir taip vis labiau specializavosi.

Specializacija skatino naujoves, nes skatino skirti laiko gamintis rankius, kuriais bus gaminami kiti rankiai. Taip buvo taupomas laikas, o klestjimas yra tiesiog sutaupytas laikas, proporcingas darbo pasidalijimui. Kuo vairesni numesti svorio visam gyvenimui claire turnbull vartotojai tapo mons ir kuo labiau specializavosi kaip gamintojai, tuo daugiau jie keitsi produkcija ir geriau gyveno, gyvena bei gyvens.

Gerai, kad is procesas neturi neivengiamos pabaigos.

Kuo labiau mons traukiami globalin darbo pasidalijim, kuo labiau gali specializuotis ir mainytis, tuo turtingesni bsime mes visi. Be to, tas procesas neturi prieasties, dl kurios negaltume sprsti mus persekiojani problem, toki kaip ekonomins krizs, staigus gyventoj skaiiaus augimas, klimato kaita, terorizmas, AIDS, depresija ir nutukimas.

Lengva nebus, bet labai manoma, i tikrj tiktina, kad m. Bet nuo A.