Ponas hyde cutz svorio netekimas

Kita šio straipsnio dalis skiriama interpretuoti dariniams su elementais 1, žodžių darybos moksle dar vadinamais afiksoidais, užimančiais tarpinę poziciją tarp dūrinių dėmenų ir vedinių darybos formantų. Sirvydo Punktai sakymų. Jaknavičius galėjo išversti evangelijas. Tik nesakykit, kad vitaminų trūksta, nes pabrango. Trynyje yra daugiau nei du trečdaliai rekomenduojamos mg cholesterolio dienos normos. La voix de l Arménie, , No.

Baltų ir slavų prokalbė: ką manė Meillet, arba ką Meillet spėjo?! Anželika Smetonienė Slaviškos šaknies žodžių vartojimo kitimai Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie,ir m. Metmenys I Pietro Umberto Dini Tarp baltistikos ir balticitas, arba užsienio baltistikos klausimais Ilja Lemeškin Kur veda užsienio lituanistikos kelias?

Lietuvių tarmių kaita XXI a.

ponas hyde cutz svorio netekimas kuris kūno tipas greičiau praranda svorį

Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas Arnoldas Piročkinas Aldonas Pupkis. Ne vienoje žurnalo Pratarmėje jau buvo aptarta istorija, išvardytos redaktorių pavardės, pasidžiaugta sulaukus LXXV tomo m. Šių dienų žurnalams toks didelis egzempliorių skaičius sunkiai įsivaizduojamas, bet paaiškinamas veržliais informacinių technologijų pasiekimais.

ponas hyde cutz svorio netekimas patarimai deginti rankų riebalus

Leidinio pratarmėje parašyta: Lietuvių kalbotyros klausimai atskirų kalbinių straipsnių rinkinys, skirtas įvairiems specialiems lietuvių dialektologijos, fonetikos ir kitiems lietuvių kalbos klausimams nagrinėti.

Panašios rūšies darbų iki šiol buvo ponas hyde cutz svorio netekimas labai maža. Pratarmė baigiama viltingais žodžiais: Reikia tikėtis, kad ateityje 8 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 9 bus išleista ir daugiau tos rūšies leidinių, pateikiančių naujus tyrinėjimo duomenis iš įvairių lietuvių kalbos mokslo sričių. Dabar leidžiamas LXXVI tomas, kurio turinys visais atžvilgiais bus kitoks, atskleidžiantis, Naglio Kardelio žodžiais tariant, lietuvių kalbos sparnų, keliančių mus į aukštybes, lengvumą ir nepamirštantis įvairiomis kalbomis parašytų kitų tomo straipsnių lengvumo ir svarbos.

Ir žemė. Virš mūsų daugiaaukščiai milžinai, Jų žvilgsnių tuštuma iš mūsų. Vėl krenta šlapdriba pilkais vardais Į kiemo šulinio paunksnę. Atodrėkį palaimins pabaiga Visų laikų, visų tarybų, Taip drumstą vandenį trečia karta Dar moka perkeisti į vyną. Virš spirituotos upės tik ponas hyde cutz svorio netekimas Ir krykiančios kreivai žuvėdros, Kiek žodžių metams susigrąžinai?

Для этого и намечается нынешняя встреча.

Kiek užrašei tikrų? Nė vieno. Pasak poeto, eilėraštis nėra skirtas tik kalbai, bet efectos secundarios riebalų degintojas su žodžiu, su ribotom žmogaus galimybėm tą žodį paversti išskirtine nuosavybe. Linkėtume žurnalo autoriams minties grakštumo, mokslinio įžvalgumo, žodžio laisvės ir gebėjimo ponas hyde cutz svorio netekimas žodžių paversti moksline savastimi.

Ne tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau nei kitų kalbų, kurias savo gyvenime išmokstame vėliau, sparnai. Gimtosios kalbos sparnai lengvesni, nes jų nereikia užsidėti ant rankų kaip Ikarui jie mums duoti pačios prigimties ir auga mums iš pečių, o pakilus aukštai nesutirpsta lyg vaškas.

Tai prigimtinis mūsų turtas sparnai, keliantys mus iki dvasios aukštybių ir nešantys tolimiausių prasmės horizontų link. Deja, mes dažniausiai pamirštame, kad turime šiuos nuostabius dvasios sparnus, ir per gyvenimo lauką velkame gimtąją kalbą lyg sunkų akmenį.

Ne tik paprasti mirtingieji, prislėgti kasdienės buities naštos, bet ir mokslingi kalbos bei rašto žmonės tie, kurie privalėtų skraidyti kalbos sparnais, dažniausiai svarsto apie kalbą pernelyg buitiškai ir instrumentiškai, teigdami, kad kalba tai paprasčiausia komunikacijos priemonė, nes būtent tokia esanti pagrindinė jos funkcija.

Redakcijos archyvo nuotr. Knystauto ir R. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria. O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė?

Koks nykus ir seklus yra toks kalbos prigimties įsivaizdavimas, nesunku suvokti atkreipus dėmesį į tai, kad žodis komunikacija, kilęs iš lotyniško daiktavardžio communicatio dalijimasis, bendravimas, perdavimas, perteikimas, atskleidžia, jog komunikacija tėra formalus dalijimasis tuo, kuo mes nesame vieni kitiems įsipareigoję: tai tartum dalijimasis kažin kuo, kas gali būti naudinga, bet šiuo dalyku dalijamasi vien formaliai, be dvasinio ryšio ir įsipareigojimo, kurio vien šiaip komunikuodami dažniausiai nejaučiame.

Beje, pripažinti ar pernelyg akcentuoti tik pažintinę, kognityvinę, kalbos funkciją taip pat būtų pernelyg maža: kalbos reikšmę apribodami vien pažinimo sritimi mes 1 Šis straipsnis buvo skelbtas žurnale Metai, o jo fragmentai skaityti per Spaudos pusryčius m.

Acta Linguistica Lithuanica redakcinės kolegijos nuomone, šį tekstą dera paskelbti ir kalbotyros žurnale. Svarstydami apie kalbą ontologiniu požiūriu, pabrėždami jos įsišaknijimą būtyje, mes kalbame jau ne šiaip apie komunikaciją vien grynosios informacijos perteikimu grįstą bendravimą, o apie komuniją tikrąją ir pilnatvišką bendrystę, žmonių bendrystę tokiu lygmeniu, kuris ponas hyde cutz svorio netekimas įpareigoja visa mūsų esybės ir dvasinės savasties apimtimi.

Tai yra ta tikroji gimtosios kalbos stichijoje patiriama dvasinė bendrystė, apie kurią tyliais išmintingais žodžiais, be įmantrių teorinių sąvokų, byloja senosios lietuvių literatūros autoriai ir šiuolaikiniai lietuvių poetai bei prozininkai. Bet galvoje turiu ne tik rašytojus kiekvieno lietuvio širdyje tas kalbos, kaip visų mūsų komunijos kalboje ir mus visus suartinančio prasmių bendrystės lauko, suvokimas yra labai gyvas, labai artimas.

Acta Linguistica Lithuanica - PDF Kostenfreier Download

Garbus mūsų filosofas Antanas Maceina yra minėjęs, kad kiekviena kalba atveria unikalų požiūrį į pasaulį, savitą pasaulio matymo kampą ši mintis pirmąkart buvo išsakyta vokiečių kalbos filosofo, iškilaus mąstytojo Wilhelmo von Humboldto ir vėliau plėtota A.

Maceinos, pradėjusio profesionaliosios lietuvių kalbos filosofijos tradiciją. Būtent A. Maceina savo darbais, skirtais lietuvių kalbos filosofijai, parodė, kaip originaliai ir giliai įmanoma mąstyti apie lietuvių kalbą filosofiniu požiūriu, išryškinant lietuvių kalbos atveriamo pasaulio matymo kampo savitumą. Bet šįkart norėčiau pasvarstyti apie kitą, nors su filosofija ne mažiau susijusį dalyką apie gimtosios kalbos parodomą mūsų artimumą ir tolimumą nekalbinei, anapus kalbos esančiai, tikrovei, taip pat apie kai kurias kitas, ypač skaudžiai aktualias, problemas, susijusias su gimtosios kalbos hifi lieknėjimo barai. Pradėsiu nuo pastabos, kad kalba tai prigimtinis natūralus, gamtinis ir kultūrinis organizmas tuo pat metu.

ponas hyde cutz svorio netekimas greitai prarasti riebalus nuo pilvo

Kalbos sąsaja su prigimtimi akivaizdžiai matyti kiekvieną kartą, kai tariame visiems mums be galo mielą ir brangų lietuvišką žodžių junginį gimtoji kalba. Įgimtumas yra esminis gimtosios kalbos bruožas. Juolab kad kalba kartu yra ir universaliausia visų kultūrinių prasmių egzistavimo terpė. Gimtosios kalbos unikalumas ir, sakytume, išskirtinis ontologinis jos bruožas, gyvybiškai svarbus kiekvieno žmogaus egzistencijai, yra tas, kad gimtoji kalba ja kalbančiojo patirtyje sujungia prigimtinę ir kultūrinę plotmes sujungia taip, kaip to nepajėgtų padaryti jokia negimtoji kalba, ateinanti į mūsų pasaulį tik iš grynosios kultūros ir tik per kultūrą.

Jūs jau balsavote. Galite peržiūrėti rezultatus.

Tačiau kartu svarbu įsisąmoninti, kad ne tik visa tai, ką tradiciškai siejame su kultūra, kultūrine steigtimi bei kultūrine pastanga, bet ir pačius prigimties dalykus privalome laikyti ne tiek savaime suprantamomis egzistencijos duotimis, kiek užduotimis tuo, ką, būdami gavę iš gamtos ir turėdami iš prigimties, turime toliau kultivuoti ir išskleisti asmeninėmis savo pačių pastangomis, 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 13 Lengvi lietuvių kalbos sparnai išmone ir atkakliu darbu, idant lietuviškosios prigimties daigai mūsų gyvenimuose išsiskleistų įstabiais lietuvių kultūros žiedais.

Gimtosios kalbos prigimtiškumas lemia ir tai, kad ji vienintelė yra pajėgi mums atverti absoliučiai autentišką kalbiškai medijuotos patirties tikrumą ir kiekvieno iš mūsų asmeninės egzistencinės laikysenos natūralumą.

ponas hyde cutz svorio netekimas noriu sulieknėti rankas

Būtent gimtoji kalba, būdama universaliausia visų kultūrinių prasmių gimimo bei egzistavimo terpė, vienintelė įstengia mums suteikti galutinį žmogiškosios egzistencijos ir visos tikrovės interpretavimo kontekstą, kurio jau neįmanoma ir nebūtina toliau plėsti jokiomis priemonėmis.

Teikdama mums šį galutinį visos tikrovės ir mūsų pačių būties interpretavimo kontekstą, kartu su mūsų egzistencinės laikysenos natūralumu gimtoji kalba mums suteikia ir būtiškosios pilnatvės jausmą tokį jausmą, kurio nepajėgtų dovanoti joks kitas dalykas pasaulyje.

(DOC) Pavyzdžiai. Empirical data | Adrija Kalpokaite - dti.lt

Būtent šią nepakartojamo jausmo lydimą pilnatvės būseną galime laikyti esminiu išsipildžiusios autentiškos būties bruožu. Svarstydami apie kalbos ontologiją mintyje turime filosofinę kalbos sąsają su būtimi, bet būties neturėtume suvokti kaip buities, kurios našta mus lenkia prie žemės, arba kaip vien fizinio egzistavimo ar šiaip kokio nors banalaus, vegetavimą ponas hyde cutz svorio netekimas žmogiškojo gyvavimo: tikrąją, visais atžvilgiais pilnatvišką, išsipildžiusią ar vedančią išsipildymo link būtį turėtume mąstyti kaip tokį žmogaus buvimo pasaulyje būdą, kuris atvertų galutinės prasmės horizontą tokį horizontą, kurį pasiekus jau nereikėtų kito, dar tolimesnio, horizonto ir kito, dar platesnio, konteksto, paaiškinančio siauresnijį.

Kalba visų pirma gimtoji kalba mums kaip tik ir atveria tokią mūsų būties ir savimonės perspektyvą, kuri mus įprasmina iki galo, pilnatviškai, realizuodama mūsų dvasinio tobulėjimo galimybes iki galutinės teleologinės mūsų ribos, būtent todėl išsipildymo akimirką mes ir pajaučiame, kad platesnio konteksto mums jau nebereikia.

Antonyms: not found Examples: intake From the review of your file it looks like you have had numerous infractions in your intake here. Peržiūrėjus jūsų failą atrodo, kad čia patyrėte daug pažeidimų. So, think of the mental model that goes behind reducing the intake. Taigi, pagalvokite apie psichinį modelį, kuris mažina suvartojimą.

Tokį jausmą mes vadiname laimės patirtimi, pilnatve. Nors, viena vertus, kalbos kontekstas yra visas pasaulis, kurį natūraliai suvokiame kaip platesnį už kalbą ir tartum aprėpiantį ją iš išorės, vis dėlto, pažvelgę kiek kitaip, galime įsitikinti, jog tam tikru atžvilgiu pati kalba ypač gimtoji yra viso likusio pasaulio kontekstas. Kalbos ribos kartais būna platesnės už pasaulio ribas, todėl ji pajėgi įprasminti ne tik mūsų egzistenciją, bet ir visą pasaulį.

Gimtoji kalba tai galutinė mūsų prasmės horizonto riba.

Mąstydami apie kalbos ir pasaulio ryšį turime atsižvelgti į kalbai būdingą prigimties natūros ir kultūros dialektiką, atskleidžiančią, kad gimtąją kalbą, kurią turime iš prigimties, natūraliai, mes esame pajėgūs toliau kurti sąmoningomis kultūrinėmis savosios dvasios pastangomis ir pasitelkti ją kaip galingą ginklą, kuriuo savąją būtį giname nuo beprasmybės invazijų. Bet ar tikrai gimtoji ponas hyde cutz svorio netekimas gali tapti mūsų ginklu?

Pamėginkime kiek išsamiau panagrinėti šį klausimą, prisimindami ankstesnę mūsų užuominą apie ponas hyde cutz svorio netekimas, kad būtent gimtoji Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 13 14 NAGLIS KARDELIS kalba mums suteikia galimybę labiausiai priartėti prie pasaulio ir, galutinis riebalų nuostolis reikia, labiausiai nuo jo nutolti; artimiausiai susidraugauti su pasauliu ir, jei tai tampa neišvengiama, labiausiai jo atžvilgiu susvetimėti.

Kalba mus pajėgia artinti prie pasaulio, kai jis mums rodosi mielas ir todėl mes trokštame prie jo kiek įmanoma labiau priartėti.

dti.lt - Naujienų ir žinių portalas

Kita vertus, kalba įstengia mus atitolinti nuo pasaulio saugiu atstumu, kai jis, apsireiškęs brutaliais pavidalais, mums staiga pasidaro nemielas. Nuo pasaulio ponas hyde cutz svorio netekimas mus apsaugo poezija poetinio žodžio stichija, išbandymų akimirką priglaudžianti mus lyg nauji jaukūs namai, tampantys mums nauju pasauliu ir nauja tikrove. Ypač gimtoji kalba suteikia mums galimybę vaikščioti labai įvairiu atstumu nuo pasaulio.

Antai ji leidžia priartėti prie nekalbinės tikrovės daiktų tikrovės arčiau nei bet kuri kita kalba, nes, tardami gimtosios kalbos žodžius, prie kurių nuo pat vaikystės esame pripratę taip, lyg jie būtų atskiri to paties tikroviško pasaulio daiktai, visiškai sutampantys su jų įvardijamais nekalbinės tikrovės daiktais, mes savo mintyse matome jau ne tariamus žodžius, o pačius daiktus.

Galėtume pasakyti radikaliau: tardami gimtosios kalbos žodžius mes iš tiesų ištariame ne juos, o pačius jais įvardijamus daiktus.

Ar reikia ilginti moksleivių rudens atostogas?

Sakytume, gimtoji kalba mums suteikia galimybę byloti ne žodžiais, o pačiais daiktais juk antai tardami žodį medis, prie kurio nuo vaikystės esame pripratę taip, kad jo paties jau nepastebime ir dėl to instinktyviai sutapatiname su pačiu jo įvardijamu gyvu daiktu medžiu, mes savo mintyse ar vaizduotėje iš karto ir matome medį, o ne žodį medis.

Tardami bet kurį gimtosios kalbos vardažodį mes savo vaizduotėje iš karto regime anapus jo esantį ir jo įvardijamą daiktą. Gimtąja kalba ištarti žodžiai mums atveria autentiškiausią nežmogiškos tikrovės suvokimą, koks tik apskritai įmanomas žmogui. Kalbant bet kuria kita ne gimtąja kalba, atstumas iki nežmogiškų daiktų ir viso iš jų sudaryto nežmogiškojo pasaulio visada išlieka didesnis. Tardami svetimos kalbos žodžius mes nepajėgiame priartėti prie nežmogiškojo pasaulio tiek, kiek norėtume.

Kita vertus, galime mąstyti apie kalbą kaip apie poetinės kūrybos terpę.

ponas hyde cutz svorio netekimas mano tėtis numes svorio

Panašiai kaip apskritai jokia poezija neįmanoma be kalbos, taip ir iš tiesų autentiška poezija neįmanoma be gimtosios kalbos. Poetai dažnai kuria ne tik gimtąja kalba, bet ir įvairiomis svetimomis kalbomis, tačiau giliausios poetinės įžvalgos, giliausi jausminiai niuansai atsiveria tiktai tariant gimtosios kalbos žodžius.

Poezijos pasaulis tikrai labai savitas ir nepanašus į jokį kitą Josifas Brodskis ir Tomas Venclova yra ne kartą įžvalgiai pastebėję, kad kalbos ir poezijos pasauliai yra absoliučiai autonomiški ar net autarkiški.

Žodžiai pajėgūs kurti alternatyvią tikrovę, ir ši gali tapti atsvara tikrajam pasauliui, kuris vienu ar kitu gyvenimo momentu, ypač užklupus sunkiems išbandymams, dažnai pasirodo nemielas, neprasmingas, brutalus, atstumiantis. Jei pasaulis mus papiktina, mes turime galimybę pasitraukti į kitą, alternatyvų, kurį mums dovanoja poezija. Bet kuria kita ne gimtąja kalba kuriama poezija, stokodama autentikos, būdingos poezijai, parašytai pačios prigimties dovanota kalba, jau nėra pajėgi sukurti tokios radikalios ir tokios ontologiškai autonomiškos alternatyvos esamam pasauliui, todėl ir neįstengia mūsų atitolinti nuo brutaliais pavidalais atsivėrusio pasaulio tiek, kiek norėtume.

Labai svarbu suvokti kalbą kaip gyvą, nuolat augantį organizmą. Kad geriau suprastume sąsają tarp kalbos prigimtiškumo ir kalbai būdingų augimo galių, dera atkreipti dėmesį į tai, kad pati ponas hyde cutz svorio netekimas senovės graikų buvo suvokiama ne statiškai ir ne daiktiškai, kaip kažin kokia jos raidoje sustabdyta ir visiems laikams užbaigta duotis, o procesualiai tuo pat ponas hyde cutz svorio netekimas ir kaip augimo procesas, ir kaip augimo rezultatas, nuolat atsinaujinantis paties augimo proceso metu.

Atkreipsime dėmesį į tai, kad graikiškas daiktavardis phusis prigimtis; gamta yra padarytas iš šaknies phu- iš kurios padarytas ir graikiškas veiksmažodis phuō auginti bei pasyvinė jo forma phuomai būti auginamam; augti. Beje, tą pačią indoeuropietišką šaknį atpažįstame ir lietuviškame veiksmažodyje būti bei daiktavardyje būtis tai itin svarbi aplinkybė, kurią privalome turėti galvoje svarstydami apie kalbos ontologiją, būtiškuosius kalbos pamatus.

Tad pačios kalbos išmintis mums liudija, kad augimo semantika yra labai svarbi mąstant apie bet kokią taip pat ir kalbos prigimtį. Kalba tai gyvas organizmas, tveriantis tūkstančius metų, o kiekvienas žodis įspūdinga gyvoji ponas hyde cutz svorio netekimas, turinti ne šiaip kelių tūkstantmečių istoriją, o kelių tūkstantmečių senumo nepertraukiamą gyvos raidos istoriją. Nors pačios lietuvių kalbos dar nebuvo tais laikais, kai atsirado indoeuropietiškos šaknys, jos yra puikiai išsaugotos sakytume, kažin kokios kalbinės paleontologijos būdu užsikonservavusios lietuviškuose žodžiuose.

Itin archajiškus gimtosios kalbos žodžius turime suvokti ne tik kaip tam tikrus jau baigusius augti kalbinės prigimties organizmus, liudijančius tam tikrą minties ir jos kalbinio įforminimo rezultatą juo labiau ne tik kaip atšalusią ir į kietą akmenį sustingusią kadaise lyg magma karštos bei takios kalbinės masės uolieną, bet ir kaip toliau augančius ir visų mūsų toliau auginamus.

Gimtosios kalbos žodžiai, iki šiol tebeaugantys ir mūsų auginami kaip savitos kalbinės prigimties organizmai, pačia vis dar plazdančia savo gyvastimi mus įpareigoja juos ginti ir saugoti.

ponas hyde cutz svorio netekimas zantrex 3 riebalų degintojų apžvalgos

Visi drauge jie iškyla prieš mus vienu gyvu kalbiniu kūnu kaip įsakmus raginimas toliau plėtoti gimtąją kalbą, nes ji nėra nei mirusi, nei mūsų protėvių visiems laikams užbaigta ji nuolat auga ir vystosi, kerodama galingu ponas hyde cutz svorio netekimas dvasios ąžuolu.

Kalbai būdinga sudėtinga statikos ir dinamikos dialektika. Jei apie kalbą mąstome jos sistemos, sinchroniškai fiksuoto jos pjūvio požiūriu, be abejo, esame priversti ją suvokti kaip statišką, tačiau privalome nepamiršti, kad tokia Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 15 16 NAGLIS KARDELIS momentinė kalbos raidos fiksacija, verčianti žvelgti ne į gyvą augančio kalbos ąžuolo kamieną, o į vieną ar kitą jo nupjauto kamieno be abejo, nupjauto ne tikrovėje, o kalbos teoretiko mintyse skerspjūvį, fiksuojantį tik kurį nors vieną sinchroninį kalbos sistemos pjūvį, savo esme yra grynai instrumentinis veiksmas, palengvinantis teorinį tikroviškų kalbos procesų suvokimą, bet savaime turintis mažai ką bendra su pačia kalbos tikrove.

Kalba, mąstoma kaip statiška sinchroninė sistema, yra veikiau abstrakti teorinė idealizacija nei tai, kas iš tiesų egzistuoja pačioje tikrovėje, nes, kaip jau minėjome, savo prigimtine esme kalba yra veikiau dinamiška nei statiška. Be to, apie kalbą, ypač gimtąją, būtina mąstyti ne tik iš kalbos, kaip teorinės analizės objekto, bet ir iš kalbos subjekto požiūrio taško. Viena vertus, kalba auga tarsi savaime tam tikru atžvilgiu ne svorio netekimo grupės oklandas auginame kalbą, bet ji augina mus, ir ne tiek mes kalbame kalba, kiek ji kalba mumis kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

Kita vertus, pažvelgus kiek kitaip, būtina pripažinti, jog tam tikru požiūriu kiekvienas iš mūsų esame gimtosios kalbos kūrėjai ir augintojai, neturintys teisės nusišalinti nuo šio sunkaus, ponas hyde cutz svorio netekimas labai prakilnaus darbo.

Tad kalba, nors ir auganti tarsi pati savaime, vis dėlto turi savo augintoją ne kurį nors vieną paskirą žmogų, o visą tautą, kaip kolektyvinį kalbos auginimo subjektą, nors tai ir nepaneigia išvados, kad prie gimtosios kalbos auginimo darbo galime ir privalome prisidėti kiekvienas ponas hyde cutz svorio netekimas galų gale visi mes, kaip paskiri atsakingi asmenys, esame savo gimtosios kalbos augintojai. Mes esame atsakingi už žodžius, kurių šaknims yra mažiausiai šeši ar septyni tūkstančiai metų tai tik apytikris jų amžiaus įvertinimas, nes indoeuropeistika pajėgi rekonstruoti maždaug tokį laiko horizontą.

Antai žvelgdami į žvaigždėtą dangų mes matome šviesą, kuri savo žvaigždę paliko prieš kelis tūkstančius metų, jei nuotolis iki tos žvaigždės yra keli tūkstančiai šviesmečių. Mes stebimės svetimuose kraštuose išvydę kerojančius milžiniškus medžius sekvojas, kriptomerijas ir gająsias pušis, kurioms jau keli tūkstančiai metų, ir niekaip negalime patikėti, kad jos, nepaisant tokio neįtikėtino amžiaus, yra vis dar gyvos ir vis dar augančios, bet sunkiai suvokiame ar tiesiog trumparegiškai nepastebime, kad lietuvių kalbos žodžiai yra tokie pat seni ir ponas hyde cutz svorio netekimas pat gyvi ir kad jie yra visų mūsų dvasinė savastis, kurią dabar jau mes patys privalome auginti ateičiai, ateities kartoms.

Ir būtent jie tūkstantmečiai gimtosios kalbos žodžiai suteikia mums tą gyvastingą prigimties alsavimą, kuriuo alsavo ir tolimieji mūsų protėviai. Gimtosios kalbos žodžiai yra būtiški, jie suteikia mums galutinį prasmės horizontą tokį, kuriam dar platesnio horizonto jau nereikia, ir plačiausią tikrovės interpretavimo kontekstą tokį, kuriam nereikia dar ponas hyde cutz svorio netekimas jį patį aiškinančio konteksto.