Riebalus deginanti klibėjimo lenta, 6 būdai, kaip sukurti viršutinę kūno dalį - Raumenų Stiprinimas Ir Jėga

Dviračių sportas yra populiarus kaip vyrai ir moterys. Atlikite 8 pakartojimų rinkinius. Skyrę tam laiko, paprasčiausiai raskite batus, kurie jums geriausiai tinka.

Ji beveik nekalbėjo apie tas paskutines dvi dienas, prasi­ dėjusias senos uogienės stiklainiu ir užsibaigusias tuo, kad vi­ dury nakties Serioža staiga paskambino j duris, nes patruliai, saugantys miestą, išsibėgiojo ir jis pagaliau įstengė atvažiuoti. Žinau tik tiek, kadji jam atidarė ne iš karto, iš pradžių ilgai žiū­ rėjo pro akutę bandydama nustatyti, ar jis neserga, - juk Liza tikrai sirgo ir todėl neprašė atidaryti, tik sėdėjo pas duris šno­ puodama, kol galų gale pakilo laikydamasi sienos ir ėmė iš lėto lipti žemyn, sustodama ties kiekviena laiptų aikštele.

15 Geriausių BOSU Kamuolio Pratimų, Siekiant Pagerinti Pusiausvyrą Ir Pagrindinę Jėgą

Daugiau nieko nežinau. Ji riebalus deginanti klibėjimo lenta papasakojo labai nedaug - nepaisant to, kad, vos tik lauke ima riebalus deginanti klibėjimo lenta ir vieninteliu šviesos šaltiniu troboje tampa blausiai oranžinis stačiakampis plyšelis aplink aprūkusias krosnies dureles, mums nelieka nieko dau­ giau, tik šnekėtis.

Dar yra truputis žibalo, bet mes jį taupome itin iškilmingoms progoms - ir todėl visi vakarai, visi be išim­ ties, praeina vienodai: šviesos per maža netgi valyti žuviai ar 12 taisyti daiktams, todėl paprasčiausiai sėdime rusvoje prieblan­ doje - astuoni suaugę žmonės ir trys vaikai - ir kalbamės; ti­ kriausiai galėtume pripasakoti vieni kitiems kaži ko, visi nu­ gyvenome jau tokį ilgą gyvenimą, pilną visokiausių įvykių, bet mes visada šnekame apie tą patį - apie paskutines savaites prieš riebalus deginanti klibėjimo lenta galą.

Apie tai, kokie buvome nerūpestingi idiotai. Apie tai, kaip ničnieko nesupratome. Apie tai, kaip pavėlavome ir nieko nespėjome išgelbėti, tik per plauką išsigelbėjome patys, jeigu, aišku, šitai galima pavadinti išsigelbėjimu. Per pastaruosius mėnesius visa tai peršnekėjome tokią dau­ gybę kartų, kad jau išmokau visas istorijas atmintinai ir kuo smulkiausiai galiu įsivaizduoti kiekvieną kiekvieno jų, visų kitų, dieną - kiekvieną dieną iš tų kelių savaičių, kai tapo aišku, jog jau nieko neištaisysi, bet vienintelis dalykas, apie kurį nie­ kaip negaliu liautis galvojusi, - tai tos paskutinės dvi dienos, per kurias ji skaičiavo uogienės šaukštelius: vienas, du, trys, ke­ turi Įsivaizduoju dabartinį savo Mišką - didelį, su nepažįsta­ ma suaugusiojo išraiška siaurame veide - penkiametį ir bandau suprasti, ar įstengčiau užsirakinti ir visiškai neišeiti, jokiomis aplinkybėmis.

Neatidaryti durų seseriai, nenueiti prie produk­ tų sunkvežimio, tiesiog atsukti nugarą visam tam košmarui, vykstančiam išorėje, ir apsimesti, jog ten, už durų, nieko nėra - liko tik šitas butukas ir serbentų uogienės stiklainis.

Ir ji tikrai neapsiriko, - jai tikrai nereikėjo, negalima buvo išeiti, - nes tur­ būt tik dėl to ir ji, ir berniukas dabar čia, su mumis.

Grupiniai mokymai: visų tipų ir krypčių. Išsamiausia apžvalga! - Sveikas maistas šalia manęs

Buvusioji mano vyro žmona ir jo vienturtis sūnus. Ir negaliu negalvoti dar apie vieną dalyką - žinau, jog ne­ gerai, tikrai labai negerai, aš nė už ką niekam neprisipažinčiau 13 galvojanti apie tai, bet vis tiek negaliu liautis - kas būtų, jeigu ji vis dėlto būtų tai padariusi? Jeigu būtų išėjusi į lauką. Riebalus deginanti klibėjimo lenta atvažiuojant Seriožai.

Jana Vagne. Like Gyvi

Dažnai bandau įsivaizduoti miestą - ne tą, riebalus deginanti klibėjimo lenta pažinojau iki katastrofos, o šiandieninį, ištuštėjusį ir negyvą. Manęs ten nebuvo, kai viskas prasidėjo, o svetimi riebalus deginanti klibėjimo lenta ir televizijos reportažų nuotrupos kažkodėl mano vaizduotėje niekaip nesi- siejo su tuo, ką apie jį prisiminiau pati. Net jeigu pabandyčiau uždėti viską, ką pamatėme vėliau, kituose miestuose, pasitai­ kiusiuose mūsų kelyje, ant pažįstamų nuo vaikystės gatvių, - bežades ir abejingas pakele slenkančių žmonių voras su rogutė­ mis Ustiužnoje, gyventojų palikto Kirilovo tuštumą, - vis tiek nieko neišeitų, per daug nepanašūs į mūsų milžinišką didmiestį buvo tie mažučiai šiaurės miestai, kurių kiekvieną galėjai per­ važiuoti daugiausia per ketvirtį valandos.

Kad negaliu pamatyti, kaip dabar atrodo mūsų paliktas miestas, visai nebaisu - man juk nėra kur skubėti, ir tai pui­ kus būdas nors kuo užimti mintis. Įsivaizduoju jį fragmentais, gabaliukais - Bicevo parką su eglutėmis ir suoleliais, kuriame abu su Mišką vaikščiodavome, svorio metimas padeda pastoti jis buvo mažas. Miasnicka- jos gatvę su kavine ir krautuvėlėmis, kurias su Lenka aplėkda­ vome per pietų pertrauką.

Žemėlapis ▷ ➡️ IK4 ▷ ➡️

Mažą ir drumzliną, geležine tvorele suspaustą tvenkinį Patriarcho tvenkinių parke. Dulkiną plokščią zoologijos sodą su nulieto­ mis iš ketaus Ceretelio pabaisomis.

Lose Belly Fat But Don't Do These Common Exercises! (5 Minute 10 Day Challenge)

Kai kas grįžta akimirks­ niu, kai ką prisieina sunkiai traukti iš atminties, bet, kai tik 14 paveikslėlis pagaliau pasirodo, galima tęsti - mintyse užpilti jj sniegu.

Pašalinti praeivius. Išjungti šviesą. Įsivaizduoju užpustytas negyvenamas gatves su aukštomis pusnimis ant pamestų automobilių. Vėjuje linguojančius užge­ susius šviesoforus. Apsilupinėjusius, pablukusius reklaminius skydus. Tuščius ir gaudžius marmurinius metro vestibiulius.

Kino teatrus su tamsiais ekranais ir pakeltomis minkštomis kėdėmis, daugiaaukščius prekybos centrus su dulkančiomis vi­ trinomis ir sustojusiais eskalatoriais. Jei kažkokiu riebalus deginanti klibėjimo lenta mil­ žiniškas miestas būtų paprasčiausiai netekęs tik savo žmonių, bet išsaugojęs visus kitus civilizacijos ženklus, - šviesą, šilumą, vandenį GUMo fontane, - koks būtų keistas, didingas paveiks­ las.

Miestas, esantis tik dėl miesto. Dėl savęs vakare įžiebiantis žibintus tuščiuose prospektuose, pats sau mirksintis neoninė­ mis iškabų šviesomis ir stumiantis didžiulių laikrodžių rodykles bokštuose ir stotyse. Ko gera, tokį ir norėčiau įsiminti - bet šitai neįmanoma, ir aš žinau, jog ten viskas atrodo visiškai kitaip.

Grupiniai mokymai: visų tipų ir krypčių. Išsamiausia apžvalga!

Elektros seniai nėra, kaip niekur nebuvo visą paskutinį mūsų kelionės trečdalį, o kartu su šviesa, be abejo, dingo ir šilu­ ma, į tylius tamsius namus įsismelkė šaltis.

Sniego niekas neva­ lo, jis guli gatvėse, braunasi prie pirmųjų aukštų langų, kaupiasi ant plokščių stogų - ir kartkartėm tai vienas, tai kitas neišlaikęs įlūžta nuo jo sunkumo. Ši žiema mano miestui nepadarys labai didelės žalos - ji greitai baigsis, sniegas ištirps, bet paskui ateis kitos žiemos ir sniegai, užsikimš nuotakai, trūks vamzdžiai, ir jis visas po riebalus deginanti klibėjimo lenta pradės trupėti ir irti - be galo lėtai, ne iš karto, bet nesulaikomai, nes tie, kurie jį prižiūrėjo, jį valė ir re­ montavo, išnyko ir jau negrįš.

Tikriausiai liko paukščių, - ančių 15 neužšąlančiuose tvenkiniuose, varnų virš dykviečių, gal liko ir valkataujančių šunų, nors dabar jie veikiausiai neturi ko ėsti.

Ir žmonės liko. Tie, kurie mirė savo namuose, ir tie, kurie mirė gatvėje ar skubiosios pagalbos punktuose, - visi liko ten. Įsivaizduoju, kaip jie guli užkloti gailestingo šalčio ir tamsos, nelyginant koriuose miegančios bitės, kiekviena savo akutėje, jau bevardžiai ir vienodi, niekieno.

Bet būna dienų, kai tikiu, jog visa tai neįmanoma, - nepai­ sant visko, kas kalbėta per žinias ir ką matėme savo akimis, - neįmanoma, kad trylika milijonų žmonių būtų ėmę ir visi kar­ tu išmirę, tuo pačiu metu, nesipriešindami.

Visi matėme tiktai pradžią - ir nė vienas nematėme pabaigos, tad negalime tikrai žinoti. Tai ko nesustabdėte? Ko gi nesugalvojote, kaip jiems visiems padėti, jeigu ne maras? Mes juk paprasčiausiai išmirėm kaip kokie mamutai, velniop jūsų atsparumą, nebuvo jokio riebalus deginanti klibėjimo lenta - riebalus deginanti riebalus deginanti klibėjimo lenta lenta nieko nėra, ten išvis daugiau nieko neliko, mes išgyvenome tik todėl, kad pabėgo­ me, todėl dabar ir sėdime čia bijodami nosį iškišti, ojis ten, lau­ ke, mūsų tik ir laukia, tas jūsų ne maras.

Vargšas, vargšas daktaras. Reikėjo jam likti čia, su mumis - ir dabar būtų gyvas. Jog turbūt vis dėlto be reikalo išvažiavome. Galimas daiktas, baisiausia jau praeityje, epidemija išsikvėpė ir jie grįžo - tie, kurie neužsi­ krėtė, kas pasislėpė ne taip toli. O mes toliau gyvensime čia, pačiame riebalus deginanti klibėjimo lenta zonos nusavinimo ruože, kurio net nėra rei­ kalo saugoti, - nes joks žmogus nebūtų galėjęs pėsčias ateiti taiga aštuoniasdešimt kilometrų; mes liksime čia, nes mūsų mašinos, dabar krante šąlančios tuščiais bakais, jau visiškai nenaudingos, ir mes galime praleisti čia metus, dvejus, dešimt metų - taip ir nesužinoję, kad viskas baigėsi.

O kartais man atrodo, jog tikrai visi išmirė - visut visi, mes likome vieni. Paskutiniai vienuolika žmonių vidury žiemos - astuoni pašalinti ekologiškas šalutinis poveikis injekcijomis, trys vaikai. Ir aš tikrai nežinau, katra min­ tis mane labiau gąsdina.

Ir štai dar kas - kažkodėl man svarbu žinoti, kuri šian­ dien diena. Nepasakysi, kad aiškiai suprantu, kam šitai man reikalinga, bet pirmiausia, ką pagalvoju pabudusi, - kuri va­ kar buvo diena? Arba: - Šiandien vasario antro­ ji. Dar kelios savaitės, ir Maskvoje sniegas jau tikriausiai pra­ dės pamažėle tirpti, pusnys susigūš ir pasitrauks prie gazonų atidengdamos sauso, švaraus asfalto plotelius, o čia šita pra­ keikta žiema nė neketina baigtis, tarsi ką tik būtų įsibėgėjusi, tarsi čia riebalus deginanti klibėjimo lenta bus žiema - šioje užkerėtoje vietoje, kur su­ stojo laikas.

Ir tamsu, visą laiką tamsu. Truputį prašvinta apie vidurdienį, o trečią valandą jau vėl tirštėja sutemos, ir per tas tris valandas, nepaisydami šalčio, išlendame į lauką, išbalę ir papilkę kaip apsnūdę kurmiai, gauti nors lašelio šviesos; jeigu neskaičiuosime tų trumpų trijų valandų, visą kitą laiką čia nak­ tis - šalta ir tuščia.

• Riebalų deginimo srautas
• Krūtinės lieknėjimas

Mieste niekada nebūna tokios aklinos, be prošvaisčių ir bežadės tamsos - miesto naktys šviesios nuo gatvės žibintų geltonio ir sklidinos pravažiuojančių mašinų triukšmo, tylaus elektros prietaisų dūzgesio, milijonų organizmų, alsuojančių aplinkui, pulso; o šioje vietoje, kurioje mes savanoriškai save įkalinome, naktį vos nueini nuo trobos porą žingsnių - ir vis­ kas akimirksniu ištirpsta tirštoje rašalinėje tamsoje, ir tu skubi 18 sugrįžti, kas kartą beveik bėgi ištiesusi rankas į priekį, bijoda­ ma, kad per tas kelias minutes, kol tavęs nebuvo, ir ši mažutė troba, kurios buvimu ką numesti riebalus iš pilvo nė trupučio neabejojai, ir visi, esan­ tys viduje, jau išnyko, dingo be pėdsako, ir dabar, nors ir kiek žengtum žingsnių, delnais sugausi tik neįžvelgiamą tuštumą.

Serioža sako, normalu - tai, kad čia visą laiką tamsu, jis sako - taip ir turi būti, nes arti poliarinis ratas. Tiesa, nežinau, tai toli ar arti, ir niekas nežino, riebalus deginanti klibėjimo lenta šituose kraštuose ateina pavasaris, - nesusipratome paklausti, kol turė­ jome tokią galimybę, o dabar jau vėlu - klausti nebėra ko. La­ bai galimas daiktas, todėl man taip svarbu žinoti, kuri šiandien diena, - kad prisiminčiau, jog kada nors, gal ne balandį, bet gegužę tikrai, - šita velnio žiema baigsis.

Dar keturi mėnesiai - ir bus vasara. Tiktai maisto mums liko mėnesiui, ne daugiau. Jis pasibaigė kažkaip staiga, netikėtai - gal riebalus deginanti klibėjimo lenta jo tikrai buvo per mažai vienuolikai žmonių, o gal riebalus deginanti klibėjimo lenta todėl, jog nė vie­ nam iš mūsų neatėjo į galvą rimtai susirūpinti, kad atsargos ilgiau nesibaigtų.

1. Ar čai arbata padeda numesti svorį
2. Kačių Žaislai Kaip sukurti viršutinę kūno dalį Viršutiniai kūno raumenys dažnai būna pirmieji raumenys, apie kuriuos žmonės galvoja galvodami apie sporto salę.

Visi žinojo, kad maisto striuka, ir niekas, 19 atrodo, nedrįso lengvabūdiškai užkandžiauti ne laiku - bet vis tiek būtų buvę labai keista, jei kas vienas, bet kuris, būtų ėmę­ sis spręsti, kiek kiekvienas mūsų turi teisę suvalgyti per dieną.

Juk tai buvo mūsų bendras maistas, dabar niekas ir nesiimtų nustatyti, kam konkrečiai priklausė šita žuvies konservų dėžė, šitas cukraus maišelis ar makaronų pakelis, - visas tas karto­ nines dėžes, maišelius ir pakus, kurių, kaip atrodė pradžioje, buvo tiek daug, mes tiesiog sumėtėme į vieną krūvą.

Nebuvome įvedę ir jokios tvarkos, nebuvo jokio susitarimo, kas šiandien gamins valgį, - tiesiog gaminome, čia vienas, čia kitas, juk buvo aišku, kad mažiausiai du kartus per dieną vi­ siems reikia užvalgyti ko nors karšto; ir vaikai, vaikai visada buvo alkani - be saldumynų, be vaisių jie labai greitai nustojo aikštytis ir rinktis, 60 metų meta svorį, ir berniukas, ir mergytė, dabar valgė sparčiai riebalus deginanti klibėjimo lenta daug, tarsi kažkoks riebalus deginanti klibėjimo lenta, kurio suaugusieji dar nespėjo išgirsti, jiems sakė, jog taip reikia.

Pirmiausia pabaigėme bulves. Jos užėmė daugiausia vietos ir pastarosiomis savaitėmis elgėsi keistai - ėmė raukšlėtis ir žaliuoti pasidengdamos riebiais ir baltais diegais.

Vasario pra­ džioje buvo likęs vienas nepilnas maišas - ir, tiesą sakant, dabar jas valgyti jau buvo baisoka.

Kažkas, rodos, Marina, pasiūlė pa­ laikyti jas iki pavasario ir pamėgint pasodinti, bet buvo aišku, jog šios bulvės iki pavasario neištrauks, be to, nė vienas mūsų neįsivaizdavo, nuo ko reiktų pradėti tokį darbą; nors čia, saloje, padaryti lysvių vis tiek nepavyktų - sala per maža ir užgriozta milžiniškais, nepajudinamais rieduliais.

Pilki, rudi ir juodi luistai kyšojo iš po sniego prisišlieję prie kreivų tarp jų augančių pušų kamienų; įaugę į žemę ir sugulę vienas ant kito, jie buvo panašūs į kažkieno milžiniškus žaislus, 20 netvarkingai išmėtytus ir savininko pamirštus. Jų nebuvo tik vienoje vietoje - ten, kur stovėjo troba, kreivais tilteliais įsi­ rėmusi tiesiai į blausiai balkšvą ledą, dengiantį užšalusį ežerą.

Čia vis tiek nė velnio neužaugtų, - kal­ bėjo jis, - net jei nebūtų šitų akmenų: vasara trumpa, naktys šaltos, juk taiga, iš kur čia daržai; iki pavasario išsilaikysime, o tada atskris ančių, bus mėsos, daug mėsos, vėliau prasidės grybai, čia tokie baravykai, auga tiesiog pakelėj, ir ieškoti ne­ reikia - pasilenkei, ir kibiras pilnas, dar bruknės, žinai, kiek čia bruknių, ištisos laukymės, lyg tyčia prisodinta, nesi mačiusi to­ kio dalyko. Jis net mėgino išmėžti iš mūsų būsto visokį nereikalingą pilką šlamštą, kurį paliko dešimtys bevardžių žvejų ir turistų, kada nors čia apsistojusių, - ir neįstengė, nes pats šis namas, visas visutėlis, su savo trūnijančiomis sienomis, įlinkusiomis lubomis ir blau­ siais apyžlibiais langučiais, susidėjo iš šito šlamšto.

Bet Serioža stengėsi. Mes buvome per daug nukamuoti kelionės, dvylikos dienų skubaus bėgimo, sklidino netikrumo ir baimės, ir, užuot pajutę palengvėjimą atvykus, jau kitą dieną po to, kai daiktai iš mašinų buvo pernešti čia, į salą, mes visi dėl kažkokios neaiškios priežasties nugrimzdome į ny­ kią, beviltišką apatiją.

Tai, kas mus čia supo, - trys šviesios va­ landos per parą, kai saulė vis tiek net nepakyla virš horizonto, visur įsiskverbiantis šaltis, mažutė nešvari troba, - nepakelia­ mai slėgė ir, skaičiuodama dieną po dienos, vienodas, tuščias, beprasmiškas, negalėjai neklausti savęs: nejaugi viskas, nejau dėl šito bėgome, nejau tai galima ištverti? Jis mėgino atrodyti riebalus deginanti klibėjimo lenta, bet kasdien jam sekėsi vis sun­ kiau - ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiš­ kam, bet vis riebalus deginanti klibėjimo lenta buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio, buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums nelikojo­ kių atsarginiųvariantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.

Manau, jam buvo sudėtingiau negu mums, - mat, kol ban­ dėme susitaikyti su mus supančiu beviltiškumu, darydami pertraukėles tik pavalgyti, pamiegoti ir vangiai pasibarti, jis, ne kas kitas, visą gruodį praleido ant ežero mokydamasis gau­ dyti apsnūdusias retas žuvis po storu kaip betono plokštė ledu ir tada, kai jau tapo aišku, jog mums likusių konservų, miltų, makaronų ir cukraus užteks geriausiu atveju trim savaitėms, jis 22 jau tiksliai žinojo, riebalus deginanti klibėjimo lenta šiais tamsiais alfa vyrų riebalų degintojas mėnesiais ežeras mūsų neišmaitins.

Iš pradžių sujuo eidavo tik Mišką - kasdien iškart po pusryčių jie prisipildavo termosą karštos arbatos, iki akių apsimuturiuodavo veidus ir žygiuodavo tikrinti iš vakaro pastatytų tinklų.

Vėliau, sausį, prie jų prisidėjo ir kiti riebalus deginanti klibėjimo lenta bet par- nešamos žuvies nuo to beveik nepadaugėjo. Tinklai viso labo buvo du - tas, kurį atsivežė Andrejus, ir dar vienas, rastas kolektyviniuose soduose prie Čerepoveco, prarasti bet katrą mums būtų buvęs didžiulis nuostolis.

Pir­ miausia reikėjo sunkiais kirviais kapoti ledą, paskui į ledinį klampų vandenį atsargiai įleisti tinklus.

Mūsų neseni kaimy­ nai turėjo visokių priemonių, neleidžiančių tinklams nugrimzti ar prišalti prie ledo, laimė, Serioža spėjo vogčia nužiūrėti, kaip jie jomis naudojasi. Akivaizdu, kad, be šitų šiaip jau paprastų fokusų, buvo dar kažkas - ko jis nespėjo išmokti, nes tinkluo­ se niekada nerasdavome daug žuvų ir jos daugiausia būdavo smulkios ir liesos, aštriais lyg skustuvai pelekais, iki kraujo su­ pjausiančiais pirštus, o tos žaizdos labai lėtai gijo.

O gal Serioža iš pat pradžių suprato, kad maisto neužteks, - gerai nežinau.

Per tuos kelis mėnesius man, kad ir keista, nė karto nepavyko su juo žmoniškai pasišnekėti, - nors kas vakarą guldavomės į tą patį guolį ir visą kitą laiką, išskyrus tris keturias šviesias valandas, kurias praleisdavo ant ežero, jis būdavo čia, šalia. Tiesiog dabar mes niekada nelikdavome vieni, nebuvo ga­ limybės ankštoje dviejųkambarių lindynėje, užgrūstoje senomis geležinėmis lovomis kaip kokia apleista vaikų stovykla iš pigaus trilerio; nė vienoje kertėje nebūtų atsiradę vietos, kurioje mūsų pokalbio nebūtų išgirdęs kas nors pašalinis, be to, su nuostaba įsitikinau visiškai nemokanti kalbėtis sujuo prie liudytojų.

Iš dalies buvo dargi blogiau negu tos dvylika dienų, praleistų kelyje, skirtingose mašinose, - tada bent galėdavau per trum­ pas, neramias poilsio pertraukėles prieiti prie jo ir apglėbti, ir man būdavo nusispjaut, kad jie žiūri, nes aplinkui būdavo per­ nelyg baisu.

Dabar irgi buvo baisu - tačiau šiandieninė baimė buvo jau kitokia, tąsi ir klampi, kasdienė, ji man riebalus deginanti klibėjimo lenta to­ kios laisvės. Man rodosi, pirmą kartą per tuos mėnesius įstengiau pasi­ kalbėti su Serioža kaip tik tą dieną, kai tapo aišku, jog maisto iki pavasario neužteks, - atnešusi dvi konservų dėžutes ir pakelį grikių, Nataša staiga prabilo į nieką nesikreipdama: riebalus deginanti klibėjimo lenta Nepatikėsite, bet aš ką tik atplėšiau paskutinę dėžę su troškiniu.

Ir nedrąsiai nusišypsojo, lyg būtų pajuokavusi, nelabai vy­ kusiai, tačiau tik pajuokavusi. Mes visi, aišku, puolėme ten, kur buvo sukrautos mūsų maisto atsargos, ir, užuot pietavę, sėdėjome ant grindų ir vis iš naujo skaičiavome dėžutes ir maišelius mėgindami nustatyti dienos normą, net, regis, nutarėme tą dieną pasitenkinti viena troškinio dėžute, ne dviem, bet, nors ir kaip skaičiavome, mūsų buvo vienuolika, įskaitant vaikus, kurie dabar valgė už suaugu­ siuosius, vadinasi, vėliausiai po mėnesio nebeturėsime nieko.