Kūno plonas žolelių pengalamanas

Viskas priklauso tik nuo to, kas jus užveda: rausvi ruoželiai ar įkaitęs paviršius. Metui viskas aplink paraudo, lyg į Deimoną būtų žiūrėjęs pro kruviną rūką. Nestovi ir nesišnekučiuoji. Tačiau daugiau skausmo nepajutau ir baimė atlėgo, nes užčiuopiau vientisą sąnarį.

Svorio metimas su rebounder porcijomis turėtų būti bent 5. Vaiko miegojimas savo kambaryje ne visada yra lengva užduotis. Kartais vaikas nenori miegoti vien dėl to, kūno plonas žolelių pengalamanas nuo pat mažo amžiaus jis turi įprotį miegoti su tėvais; Kitais laikais, paprastai po 2 metų, regresija atsitinka vaikams, kurie miega vieni ir kurie staiga verkia prieš miegą arba atsikėlę naktį, eiti į tėvų lovą.

Šios regresijos. Jei jūsų vaikui kūno plonas žolelių pengalamanas svorio valdymas, jūs tampate už tai atsakingi. Metant svorį patariama tikslinis riebalų deginimas šiuos 20 produktų Įsitikinkite, kad vaikas žinotų kaip jūs jį mylite, bet kaip svarbu yra numesti svorio. Svarbiausia, kad vaikas dėl savo viršsvorio nesijaustų nemylimas ir atstumtas. Kartu su juo išsiaiškinkite kodėl kyla tokios problemos.

Svorio mažinimas gali būti pasiektas taikant įvairius šiandieninės dienos metodus: įvairių dietų, stebuklingų tablečių, retų žolių gudrybės numesti kūno riebalus, svorio netekimo juostų ir šortų.

Visi šie įrankiai žada beveik akimirksnius rezultatus, kūno plonas žolelių pengalamanas metimas su rebounder verta pasakyti, kad be kruopštaus darbo su savimi tai neįmanoma. Didelio baltymų dietos šalutinis poveikis Kaip Padaryti Svorio metimas su rebounder miltų svorio Kad gervuogių miltus išdžiovinkite gervuoges ir paverskite miltais maišytuve.

Tačiau gervuogių miltus galima įsigyti natūralių produktų parduotuvėse arba internete, o g pakuotė kainuoja maždaug 20 kartų. Bet tu supranti, kad ne; kad sekmadienio rytą, kai kitos poros mylisi, neskubėdamos keltis, mudu su Todu einame ieškoti senienų. Visada geriau sutardavome kaip pirkėjai, o ne kaip meilužiai.

Maniau, kaupdami bendrame bute daiktus kuriame bendrą ateitį. Girdžiu, kaip erzini mane, neva sekso neatstotų net dekoruotas Klarisės Klif1 arbatinukas, bet man jis atrodo daug patikimesnis. Suskambėjo telefonas. Sara nekreipė į jį dėmesio. Bendro gyvenimo širdis ir plaučiai. Aš čiupau telefoną, džiaugdamasi dingstimi nutraukti pokalbį. Tu dingai prieš keturias dienas.

Neprisimenu, kaip dėjausi daiktus, tik prisimenu, kaip įėjo Todas. Uždariau lagaminą ir atsisukau į jį. Tu nesirodei darbe nuo praėjusio sekmadienio. Darbdavė bandė tau skambinti, bet atsiliepdavo atsakiklis. Ji nuvažiavo pas tave, bet ekologiškas plonas asli dan palsu buvo tuščias.

Niekas nežino, kur tu. Tavęs ieško policija. Skrisiu pirmu pasitaikiusiu lėktuvu. Buvo išgėręs dvi taures vyno. Man patikdavo jo atsargumas. Sakau, kad sausio 26 dieną penkioliktą trisdešimt Niujorko laiku man paskambino motina ir pasakė, jog tu dingai. Jį, kaip ir tave, domina bendras vaizdas, o ne smulkmenos. Net vaikystėje tavo paveikslai būdavo didžiuliai, netelpantys popieriaus lakšte, o aš krapštydavausi prie savo piešinėlių su pieštuku, liniuote ir trintuku.

Neturiu tavo talento viską vaizduoti plačiais potėpiais, todėl piešiu šią istoriją kruopščiais smulkmenų taškeliais. Viliuosi, kad iš jų susidarys vientisas vaizdas kaip puantilisto paveiksle, o kai baigsiu, suprasime, kas atsitiko ir kodėl. Mane užplūsta pažįstama kaltės šleikštulio banga. Nė mažiausios užuominos. Kol kapanojomės per debesų šalies nežinią, įsivaizdavau, kaip tave baru dėl šio poelgio. Priverčiau pažadėti, kad daugiau tokių kiaulysčių nekrėsi.

Priminiau, kad netrukus tapsi motina ir jau laikas elgtis kaip suaugusiai. Vyresnioji sesuo — ne pareigų pavadinimas, Bea. Dėl ko aš tąkart rėžiau tau pamokslą? Galėjau dėl daugybės dalykų; svarbiausia, man visada atrodė: vyresnioji sesuo — darbas, kuriam aš puikiai tinku. O skrisdama tavęs ieškoti, nes tave rasiu prižiūrėti tave — viena svarbiausių mano pareigųraminausi įprastai — esu pranašesnė, brandesnė, vyresnė sesuo ir duosiu pipirų jaunai užgaidžiai vėjavaikei, kuri jau turėtų žinoti, kaip deramai elgtis.

Lėktuvas ėmė leistis Hitrou. Po mumis plytėjo Vakarų Londonas, menkai slepiamas sniego. Užsidegė saugos diržo lemputė, ir aš sudariau sutartį su Dievu: padarysiu viską, jei tave rasiu gyvą ir sveiką. Būčiau sudariusi sutartį ir su velniu, bet jis paslaugų nepasiūlė. Kai lėktuvas nerangiai dunkstelėjo ant tūpimo tako, mano įsivaizduojamas apmaudas virto šleikščiu nerimu, Dievas — pasakos vaikams personažu, vyresnės sesers galia — bejėgiškumu.

Nevalingai prisiminiau Leo mirtį ir sužiaukčiojau iš sielvarto, lyg būčiau nugurkusi kąsnį pašvinkusios mėsos.

Negalėjau prarasti ir tavęs. Jis buvo mano brolis. Kūno plonas žolelių pengalamanas su Tese ligos nepaveldėjome, gimėme visiškai sveikos. Ponas Raitas bando išjungti akinamą šviesą virš galvos, bet jam nesiseka.

Atsiprašydamas trukteli pečiais ir vėl atsisėda. Prisiartinusi pamačiau, kad ji nesišukavusi ir nevykusiai pasidažiusi. Žinau, ką sakau: tokios jos nebuvau mačiusi nuo Leo laidotuvių. Tavo lėktuvas vėlavo. Aplink mus glėbesčiavosi vėl susitikę meilužiai, giminaičiai, draugai. Mudvi nerodėme viena kitai švelnumo. Ko gero, net nepasibučiavome. Bet nuo tada, kai nusileido lėktuvas, pati tikrinau mobilųjį begalę kartų.

Ji visiškai nustojo man skambinusi. Matyt, per daug vargo. Kažin kada mama ims sudarinėti sutartis su Dievu?

Išsinuomojau automobilį. Buvo tik šešta ryto, bet M4 greitkelis į Londoną jau buvo užkimštas; beviltišką, piktai kvailo antplūdžio metą dar labiau sulėtino sniegas. Mudvi važiavome tiesiai į nuovadą. Nesugebėjau įjungti šildytuvo, ir šaltame ore tarp mūsų it tumulai trumpam pakibdavo ištarti žodžiai. Atrodė, mamos žodžiai apmaudžiai raukosi ore. Ką aš žinau apie jos gyvenimą? Kažkoks Eimjesas, — atsakė mama. Nė viena iš mūsų neprisiminėme pavardės.

Man pasirodė keista, kad į policiją dėl tavo dingimo kreipėsi senyvas tavo buto savininkas. Automobilyje buvo šalta kaip lauke, bet aš suplukau nuo prakaito. Pažvelgiau į ją. Kai nuvykome į Noting Hilo nuovadą, buvo pusė aštuonių, bet žiemiškai tamsu. Keliuose buvo spūstis, bet ką tik pabarstyti smėliu šaligatviai beveik tušti. Policijos nuovadoje buvau buvusi tik kartą, pranešti apie pamestą mobilųjį telefoną — jo net nepavogė.

Tada užsukau tik į priimamąjį. Šį kartą mane palydėjo į nepažįstamą apklausos kambarių, kamerų, policininkų su lazdomis ir antrankiais prie diržų pasaulį. Jis niekaip nesisiejo su tavim. Atsargiai renku žodžius. Ponas Raitas nustemba, bet skuba paslėpti nuostabą.

Kiti pojūčiai irgi sustiprėjo; girdėjau, kaip kaskart džerkšteli laikrodžio rodyklė, kaip kėdės koja brūžina linoleumą. Užuodžiau cigaretės kvapą, įsigėrusį į striukę ant durų. Tai buvo niršus triukšmas, atsuktas visu garsu, lyg mano smegenys nebegalėtų nepaisyti nesvarbių dalykų.

Viskas buvo svarbu. Mamą puodelio arbatos išsivedė policininkė, o aš likau akis į akį su detektyvu seržantu Finboru.

Šešėlių saulė

Jis elgėsi senamadiškai mandagiai. Veikiau panėšėjo į Oksfordo ar Kembridžo dėstytoją negu policininką. Pamačiau, kad už lango drebia. Be abejo, mes artimos. Taip, skirtingos, bet artimos. Per penkerius metus neatitolome. Trečiadienį mes kelioms dienoms išvykome į kalnus. Kelis kartus bandžiau jai paskambinti iš restorano, bet telefonas buvo užimtas: ji gali valandų valandas plepėti su draugais.

Ji be galo išsiblaškiusi. Seržantas Finboras kūno plonas žolelių pengalamanas patylėjo mąstydamas, kokie žodžiai būtų tinkamiausi. Labai dėmesingai elgėsi. Su seržantu Finboru be žodžių supratome vienas kitą. Buvau dėkinga jam už taktą; dar per anksti įvardyti. Deja, smulkiau jūsų sesuo jam nepasakojo. Ar Tesė jums ką nors sakė apie ją persekiojančius skambučius? Ji buvo kaip paprastai — laiminga. Detektyvas seržantas padėjo puodelį su kava, šiam dunkstelėjus krūptelėjau.

Staiga išvydau gelbėjimo ratą ir nuplaukiau prie jo. Juk netikrinote gimdymo skyrių? Emilijus Kodis. Jos dailės koledžo dėstytojas. Nesvarsčiau nė akimirkos. Nebe laikas slėpti. Seržantas Finboras neparodė nuostabos, bet gal policininkai šito mokomi. Kavos kvapas plastikiniame puodelyje šleikščiai sustiprėjo. Norėjau, kad seržantas Finboras laikytų mane ne isterike, o protinga ir sumania moterimi. Prisimenu, man dingtelėjo: vargu ar svarbu, ką jis apie mane mano.

Vėliau sužinojau, kad labai svarbu. Emilijus vis dar nepripažįsta tavęs, nors ir dingai. Puikiai žinojau. Be to, jis vedęs. Kai pilvas ėmė kristi į akis, privertė Tesę išeiti akademinių atostogų.

Detektyvas seržantas Finboras atsistojo; jo elgesys pasikeitė, dabar buvo veikiau policininkas negu Oksfordo ar Kembridžo dėstytojas. Noriu atkurti, ką ji prieš dingdama veikė, ir parodyti per televiziją. Už lango metaliniais rėmais čiulbėjo paukštis. Prisiminiau tavo balsą taip aiškiai, lyg būtum šiame kambaryje su manim.

Po kurio laiko jie pamiršta, kokios sudėtingos ir gražios jų trelės. Tuo metu nekreipiau dėmesio epocha deginant riebalus tavo studentiškai stiprius jausmus, maniau, kad iš tokių seniai išaugau. Bet nuovadoje vėl prisiminiau mūsų pokalbį, nes mintys apie paukščių giesmes, apie Todą, apie bet ką gelbėjo nuo minčių apie šį įvykį. Seržantas Finboras pajuto, kaip sielojuosi.

Ypač dabar, kai žinau, kad ji nėščia. Jis davė nurodymus jaunesniesiems policininkams, pradėjo tartis dėl filmavimo grupės ir moters, kuri vaidins tave.

Nenorėjau svetimo žmogaus, todėl pasisiūliau pati. Kai ėjome iš kambario, seržantas Finboras atsisuko į mane. Penkiolika metų, ir dar tavo dėstytojas. Meilužis, labiau tinkantis į tėvus. Taip, žinau, kad ir anksčiau tai sakiau, tiek kartų, kad tau galop įkyrėjo, ir trumpai drūtai liepei man nekišti nosies.

Finboras vis kūno plonas žolelių pengalamanas laukė atsakymo. Rodos, dabar tave suprantu, bet tada dar toli gražu. Finboras smulkiau papasakojo man apie atpažinimo eksperimentą.

Ji nesakė, kad Tesė nėščia, bet tikriausiai jas skyrė prekystalis, ir ji paprasčiausiai nematė. Išvydau koridoriumi ateinant mamą. Beveik neskambina.

• Turinys Įvadas
• Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė.

Bet atsiuntė atviruką, lyg jis išpirktų visas kaltes. Prieš porą savaičių buvau tau priminusi, kad artėja mamos gimtadienis. Pasakodama toliau turiu prisipažinti, nes noriu būti sąžininga, kad dėl Todo neklydai. Jis negirdėjo mano giesmės. Nes aš nė karto jam nečiulbėjau. Niekam kitam irgi.

Viskas, ka norite suzinoti apie seksa

Turbūt esu iš paukščių, kurie tik automobilių sirenas mėgdžioja. Ponas Raitas turi vaizdajuostę, jam nebūtinos mano neįprasto maskarado smulkmenos, bet aš žinau, kad tau įdomu. Labai norėtum žinoti, kokia iš manęs išėjai tu. Iš tikrųjų tai sekėsi neblogai.

Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Papasakosiu be to rūstaus — po laiko lengva kalbėti — žvilgsnio. Rausvaskruostė, sveikatinga, lyg būtų ką tik melžusi karves, o ne patruliavusi Londono gatvėse. Pajutau, kokia aš po skrydžio išblyškusi, paraudusiomis akimis.

Ji man nusišypsojo ir greitai apkabino — sutrikau, bet man patiko. Atpažinimo eksperimentas — nereikalingas vargas, jei nėra vilties kam nors išjudinti atmintį. Vis dėlto dabar žinome, jog Tesė nėščia, taigi tikimybė, kad ją kas nors įsidėmėjo, didesnė. Nagi, pasirinkime drabužius, gerai? Vėliau sužinojau, kad Vernon, nors jau sulaukusi keturiasdešimties, policijoje dirbo vos kelis mėnesius. Ji elgėsi motiniškai nuoširdžiai ir sumaniai. Pilvas užaugo toks, kad nieko kito užsitempti nebegalėjo, o nėščiosios drabužiams neturėjo pinigų.

Laimė, dauguma jos apdarų dukslūs ir beformiai. Policininkė Vernon atsegė lagaminėlį. Buvo tvarkingai sulanksčiusi ir suvyniojusi į popierių kiekvieną nudriskusį seną skarmalą.

Mane sujaudino jos rūpestis. Tebejaudina net dabar. Buvau dėkinga policininkei už tuščius plepalus, žodinį tiltą tarp dviejų žmonių neįprastomis aplinkybėmis. Pajutau jai dar didesnį dėkingumą už paiką šneką, bet spėjau, kad paikumas išgaruos. Nors amžiumi skyrėmės, abi segėdavome klostuotus sijonėlius ir vilkėdavome raštuotus megztinius arba dryžuotas medvilnines sukneles, nelygu metų laikas.

Nieko įmantraus ar puošnaus, prisimeni? Nieko sintetinio. Bet tenorėjo būti malonūs. Ištarusi tuos žodžius, pasijutau priblokšta. Šiuo savo juodai pramintu taku dar niekada nebuvau ėjusi su kitu žmogumi. Visada žinojau, kad kai užaugsi, būsi daug gražesnė už mane. Niekada tau šito nesakiau.

Nesiryžau jos iškart pataisyti, ir ji prabilo apie kitus dalykus: — Jos plaukai tokios spalvos kaip jūsų? Aš pasistengiau neišsiduoti krūptelėjus. Ji ištraukė dėžę su perukais, o aš apsivilkau tavo suknelę ir nuskalbta minkšta medvilnė slystelėjo kūnu. Staiga atsidūriau tavo glėbyje. Kitą akimirką suvokiau, kad kūno plonas žolelių pengalamanas tik tavo kvapas; kvapas, į kurį kūno plonas žolelių pengalamanas nekreipdavau dėmesio: tavo šampūno, tavo muilo ir dar kai ko neįvardijamo.

Naujos svorio metimo metodikos Sveikas svorio netekimas virš 50

Matyt, tokią tave užuosdavau tik tada, kai apsikabindavome. Giliai įkvėpiau, nepasiruošusi jausmų svaiguliui: tu taip arti ir tavęs nėra. Motiniškame policininkės Vernon veide atsispindėjo užuojauta. Gydytojai juo naudojasi bandydami prikelti žmones iš komos.

Rodos, paveikiausias yra ką tik nupjautos žolės kvapas. Policininkė norėjo paguosti, kad nesu liguistai jautri. Ji mane užjautė, suprato, ir aš buvau dėkinga, kad mane palaiko. Dėžėje buvo įvairiausių perukų, ir aš numaniau, kad jie naudojami atpažinimo eksperimentams ne tik žmogui dingus, bet ir tada, kai reikia atpažinti auką. Rausdamasi dėžėje įsivaizdavau skalpų kolekciją ir pasišlykštėjau. Policininkė pastebėjo. Kokie Tesės plaukai? Bet labai žvilgūs.

Tavo plaukai man visada primindavo karamelę. Tikriau, karamelę šokoladiniame saldainyje, takią ir spindinčią. Policininkė Vernon rado panašų peruką, žvilgų, kaip ir dera nailonui. Prisiverčiau jį užsimaukšlinti ant savo dailiai kūno plonas žolelių pengalamanas plaukų, pirštai neklausė. Maniau, viskas. Bet policininkė siekė tobulumo. Ar aš svyravau? Bet lengva nebuvo.

Net pabusdavau išvakarėse dažais išterliotomis lūpomis ir skruostais. Ant mažos paprastos kriauklės buvo sustatyti nešvarūs kavos puodeliai, nusiploviau dažus. Atsisukau ir išvydau tave. Mane persmelkė meilė. Bet tuojau pat suvokiau, kad tai mano atspindys dideliame veidrodyje. Prisiartinau ir pamačiau save nutriušusią ir išvargusią.

Svorio metimas su rebounder

Man reikia makiažo, puikiai sukirptų drabužių ir tinkamos šukuosenos. Tu graži ir be jų. Ji davė man pagalvėlę, ir aš ištariau klausimą, kirbantį pasąmonėje: — Ar žinote, kodėl Tesės buto savininkas neužsiminė, jog Tesė nėščia, kai pranešė, kad ji dingo? Paklauskite detektyvo seržanto Finboro. Pasikišau po suknele antrą pagalvėlę ir paplojau jas, kad įtikinamiau atrodyčiau nėščia. Valandėlę pasirodė, kad vaidinu kvailame farse, ir nusijuokiau.

Policininkė irgi nusijuokė — nuoširdžiai, ir supratau, kad ji įpratusi šypsotis. Matyt, beveik visą laiką jai iš paskutiniųjų tenka dėtis rimtai ir gailestingai. Įėjo mama. Atsisukusi pamačiau, kad ji laiko krepšį, pilną maisto, ir jos globa mane sugraudino. O ji pažvelgė į mane, ir veidas sustingo. Vargšė mama. Farsas, man atrodęs niūriai juokingas, iš tikrųjų buvo žiaurus. Kuo ilgiau slėpsi, tuo tau bus blogiau. O gal aš tik iškalbingai atsidusau, kaip pridera vyresnei seseriai?

Tu nusijuokei ir meiliai mane paerzinai: — Ar dar tebeturi kelnaites su išsiuvinėtomis savaitės dienomis? Be to, jas man padovanojo, kai buvau devynerių. Žiūrėjau į mamą, suprasdama bežodį jos klausimą ir be žodžių atsakydama.

Taip, tu — nėščia; taip, tu jai nepasakei; taip, visas kūno plonas žolelių pengalamanas ar bent televizorių žiūrintis pasaulis tai sužinos. Kol kas pakaks vieno sukrėtimo. Tai buvo teiginys, o ne klausimas. Bandžiau ją raminti, bet ji numojo ranka į mano žodžius, nors mostaguodavo retai. Nusimoviau nuo piršto žiedą su stambiu briliantu ir padaviau. Ji įsimetė jį į rankinuką nė nedirstelėjusi.

Gal reikėjo jos pagailėti ir pasakyti, kad Emilijus Kodis jau vedęs. Ji būtų ant tavęs įtūžusi ir valandėlę užmiršusi stingdantį siaubą. Man, šio trumpučio filmo žvaigždei, nurodinėjo jaunas policininkas su kepure, o ne su šalmu. Tu pasitikėjai savim ir be aukštakulnių, taigi nenoromis persiaviau tavo laivutėmis. Jos man buvo per atp mokslo riebalų degintojas, todėl prikimšau nosis popierinių nosinaičių.

Prisimeni, kaip žaisdavome su mamos batais? Jos aukšti kulniukai jaudinamai kaukšėdavo — vadinasi, eina suaugusi moteris. Tavo minkštos laivutės neatkreipė dėmesio, netaukšėjo, švelni oda grimzdo į ledu aptrauktas balutes ir persisunkė geliamai šaltu vandeniu. Prie Gamtos istorijos muziejaus driekėsi ilga irzli nekantrių vaikų ir nusikamavusių tėvų eilė.

Vaikai spoksojo į policininkus ir filmavimo grupę, tėvai — į mane. Aš buvau nemokama pramoga, kol jie pateks į muziejų pasigrožėti judančiais tiranozauro ir didžiulio baltojo banginio modeliais.

Bet man buvo nė motais. Vyliausi, kad bent vienas jų praėjusį ketvirtadienį čia buvo ir matė, kaip tu išėjai iš pašto. O kas paskui? Ką jie išvydo paskui? Svarsčiau, kas blogo galėjo atsitikti, kai liudytojų tiek daug. Vėl ėmė drėbti, šaligatvį čaižė ledinis vanduo. Policininkas liepė man vis vaikščioti; tą dieną, kai dingai, snigo, šlapdriba irgi panašu. Dirstelėjau į eilę prie Gamtos istorijos muziejaus. Ant vaikų vežimėlių buvo užtraukti plastikiniai šarvai.

Tėvai prisidengė gobtuvais ir skėčiais. Šlapdriba juos pavertė trumparegiais. Niekas į mane nebežiūrėjo. Niekas nebūtų pamatęs tavęs. Niekas nieko nebūtų pastebėjęs. Šlapdriba permerkė ilgų plaukų peruką, per nugarą nuvinguriavo upelis.

Kūno plonas žolelių pengalamanas atlapota striuke prie kūno lipo tavo plona medvilninė suknelė, apsunkusi nuo ledinio vandens. Išryškėjo visi apvalumai. Tau būtų buvę juokinga — atpažinimo scenos virsta pornografiniu filmu. Aš jo paskutinė viltis. Grįžtelėjau per petį — Ranė stebėjo, kaip Baretas atlieka pirmuosius sekos judesius. Suabejojau, ar yra bent mažiausia tikimybė, kad drakonas pasirinks mane, kai dėl jo dėmesio varžosi tiek stiprių, gerai treniruotų vaikinų.

Antra vertus, Žiurkės drakonas yra ambicijų saugotojas, tad gal fiziniai gebėjimai jam nėra labai svarbūs. Pasisukau šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi ir pamačiau virš smėlėtos arenos lyg miražą ryškėjantį Žiurkės drakoną. Tarsi žinodamas, svorio metimas riebalų gramais per dieną jį stebiu, žvėris išlenkė kaklą ir papurtė tankius karčius.

Jei būčiau pasirinktas, tarnaučiau drakonui dvidešimt ketverius metus; iš pradžių būčiau dabartinio drakonregio mokiniu, o kai jis pasitrauks iš pareigų, pats valdyčiau drakono suteikiamas galias. Tapčiau labai turtingu žmogumi, nors ir tektų šeimininkui atiduoti penktadalį visų savo pajamų. Daugiau niekas nedrįstų spjauti man į veidą, mane pamatę žmonės nebegalėtų rodyti blogį nuvejančių ženklų ar pasišlykštėję nusisukti. Jei nebūčiau pasirinktas, geriausiu atveju tapčiau tarnu šeimininko namuose.

Kai prieš keturiolika metų jo susilaukė viena iš kambarinių — Rila, šeimininkas paliko jį gyventi pas save, nors kūdikio išsigimimas ir kėlė jam pasišlykštėjimą.

Čartas niekada nebuvo išėjęs už tarnų patalpų ribų ir kūno plonas žolelių pengalamanas dienas leisdavo prie krosnies, ant jam patiesto demblio. Jei rytoj nepasisektų, teliktų tikėtis, kad šeimininkas ir man parodys tokį gailestį. Jau mieliau tysočiau su Čartu ant demblio ir leisčiau dienas virtuvėje, nei grįžčiau į druskos kasyklą, kur prieš ketverius metus mane atrado šeimininkas. Sustojau ir dar labiau susikaupiau žiūrėdamas į Žiurkės drakoną, norėdamas pajusti to nuostabaus žvėries energiją.

Jaučiau, kaip mano gyslomis teka jo jėga. Prašau, kalbėk su manimi, meldžiau drakono. Kalbėk su manim. Pasirink mane rytoj. Maldauju, rytoj pasirink mane.

Nesulaukiau jokio atsako. Bukas skausmas smilkiniuose paaštrėjo ir virto balta agonija. Reikėjo pernelyg daug pastangų, kad nepaleisčiau jo iš akių. Drakonas išgaravo, su savimi pasiimdamas ir visą mano energiją. Įsmeigiau vieną iš kardų žemėn, kad turėčiau į ką atsiremti ir nepargriūčiau. Žiopčiodamas gaudžiau orą. Koks aš kvailys! Nejau niekada taip ir nepasimokysiu? Drakonas bendrauja tik su savo mokiniu ir drakonregiu. Giliai įkvėpiau ir ištraukiau kardą iš smėlio. Bet kodėl tada aš sugebu regėti visus vienuolika drakonų?

Kiek tik siekia mano atmintis, galiu nukreipti savo mintis į jų energijų pasaulį ir išvysti jų milžiniškus, beveik permatomus kūnus. Kodėl man suteiktas toks gebėjimas ir prie jo visai nederanti kūno negalia? Šiek tiek palengvėjo, kai pagaliau žengiau ant tvirto akmeninio grindinio. Aštrūs spazmai pilve praėjo, bet dabar jaučiau nuolatinį maudimą. Ant dėžės prie ginklinės durų sėdėjo senasis ginklakalys Hianas ir valė suodžius nuo nedidelio durklo.

Sustojau kaip įbestas. Hianas niekada su manimi nekalbėdavo. Jis iškėlė durklą ir, atidžiai apžiūrinėdamas jo ašmenis, tarė: — Man pasirodė, kad tau sekėsi visai neblogai. Kilstelėjau galvą ir mūsų žvilgsniai susitiko. Paraudusiame veide jo akių baltymai atrodė gelsvi — turbūt dėl nuolatinio darbo prie žaizdro. Tai leidžiama. Ranė turėjo tau apie tai pasakyti. Staiga manyje atgimė viltis ir užspaudė gerklę, bet sugebėjau neišsiduoti.

Ar tai gali būti tiesa? Ir kodėl jis man tai sako? Gal tenori pasišaipyti iš luošio. Hianas atsistojo laikydamasis durų staktos. Bet paklausk savo šeimininko. Jis — vienas kūno plonas žolelių pengalamanas šių kraštų istorikų. Jis tik patvirtins mano žodžius. Ačiū jums. Pasigirdo šaižus riksmas ir mudu atsisukome į areną. Baretas klūpėjo ant kelių priešais Ranė.

Gaila, kad jis atsistatydino, — atsainiai tarstelėjo Hianas. Kol dar neprasidėjo apsivalymo ritualas. Sekiau akimis, kol jis lėtai nužingsniavo iki kalvės. Tolimi kūjo į priekalą dūžiai atkartojo jo žingsnių ritmą.

Jei Hianas teisus ir Veidrodžio drakono trečiąją leidžiama pakeisti atvirkščia Arklio drakono antrąja, aš nesunkiai pabaigčiau priartėjimo seką. Įžengiau į vėsią pritemdytą ginklinę; turėjau akimirką stabtelėti, kad akys prisitaikytų prie tamsos. Nebuvau toks tikras kaip ginklakalys Hianas, kad taryba leistų pakeisti ceremoniją, ypač todėl, kad tai Veidrodžio drakono seka.

Šiaip ar taip, Drakonų drakonas — imperatoriaus simbolis. Pasak legendos, imperatoriškoji šeima kilusi iš drakonų, ir jos narių gyslomis vis dar teka drakonų kraujas. Antra vertus, Veidrodžio drakono niekas nematė jau penkis šimtus metų.

Niekas gerai nežino, kaip ir kodėl jis pranyko nuo žemės paviršiaus. Viena legenda pasakoja, kad kažkuris imperatoriaus protėvis įžeidė drakoną, kita mini siaubingą energijos žvėrių mūšį, kuriame Veidrodžio drakonas tariamai krito. Šeimininkas mano, kad šios legendos tėra vaikų pasakos ir kad tiesa nugrimzdo amžių užmarštin, kai prieš penkis šimtmečius su Drakonų drakono šventykla sudegė visi paslaptį saugoję rankraščiai. Aš juo tikiu labiau nei legendomis, nes, kaip sakė Hianas, šeimininkas yra labai geras istorikas.

Jei kada nors egzistavo kokia nors prisiartinimo sekos variacija, šeimininkas tikrai ras tai įrodantį dokumentą. Bet pirmiausia, likus vos dienai iki ceremonijos, turiu jam pasakyti, kad negaliu pabaigti Veidrodžio drakono sekos. Mane nukrėtė drebulys, prisiminus visus gumbus ir mėlynes, kurie lydėjo jo nepasitenkinimą praeitą kartą.

Sukant kūną skauda nugarą

Žinau, jo smūgius kurstė ne pikta valia, o neviltis, — per pastarąjį dešimtmetį šeimininkas paruošė ceremonijai šešis kandidatus ir nė vienas jų netapo drakono mokiniu, — bet vis vien nenorėjau vėl jo pykdyti. Tvirčiau suspaudžiau kardų rankenas. Privalau sužinoti, ar man bus leista atlikti Arklio drakono atvirkščią seką. Tai vienintelė mano viltis. Šeimininkas ne kvailys: ceremonijos išvakarėse manęs stipriai nemuš. Pernelyg daug pastatyta ant kortos.

Ir jei jo istoriniai raštai patvirtintų tai, ką sakė Hianas, turėčiau bent keturias valandas perprasti naujos sekos subtilybes iki prasidedant apsivalymo ritualui.

Nors laiko liko nedaug, turėčiau suspėti. Iškėliau kardus virš kūno plonas žolelių pengalamanas, pradėdamas atvirkščią antrąją, tada kirtau kairiu kardu žemyn — atsargiai, nes suvokiau, kiek aplink mane mažai vietos. Išsitiesiau ir nuleidau kardus. Tai buvo liesasis ginklininkas pageltusia oda, mėgėjas visiems skaityti pamokslus.

Atkišau jam kardų rankenas, ašmenis nukreipęs į žemę. Pamačiau, kaip prieš paimdamas iš manęs ginklus vos pastebimai parodė blogį nuvejantį ženklą. Turi jais naudotis pagarbiai, o ne mojuoti patalpoje. Jei kiekvienas… — Ačiū, pone ginklininke, — pertraukiau jį, atbulas slinkdamas prie durų, kol jis nepradėjo karščiuotis. Jis vis dar kalbėjo, o aš užlipau laiptais ir išėjau į lauką.

Trumpiausias kelias iš mokyklos — per treniruočių areną, o tada per pagrindinius vartus, bet aš nenorėjau vėl klampoti per smėlį, juolab atkreipti Ranė dėmesio. Nusprendžiau nusileisti stačiu taku pietinių mokyklos vartų link. Mano kairysis klubas maudė po sunkios treniruotės, o spazmai pilve tiesiog gniaužė kvapą.

Kai pagaliau pasiekiau pietinius vartus ir pro mane kūno plonas žolelių pengalamanas nuobodžiaujantis sargybinis, vos valdžiausi, kad nesurikčiau iš skausmo, net išmušė prakaitas. Už mokyklos vartų abipus kelio rikiavosi keliolika parduotuvėlių — čia maisto turgaus pakraštys.

Nuo čirškinamos šoninės ir kepamos anties kvapų, rodės, išsiriebalavo visas oras.

Prarasti svorio vidpadžiai, Geriausi pėsčiųjų vidpadžiai - Kita

Atsišliejau į mokyklos sieną ir pajutau, kaip nuo akmenų sklindantis šaltis maloniai vėsina nugarą. Stebėjau, kaip mergina mėlynu kambarinės apdaru nardo tarp turgelio prekeivių ir pagaliau sustoja prie kiaulienos kioskelio. Jai maždaug šešiolika — tiek, kiek iš tikrųjų ir man, — o jos juodi plaukai kilpomis supinti į netekėjusios merginos kasą.

Perbraukiau pirštais per savo trumpą kaselę — ji visiems kandidatams privalomo ilgio. Jei rytoj būčiau pasirinktas, pradėčiau auginti plaukus, kol jie pasiektų juosmenį, tada galėčiau juos surišti į dvikilpę drakono kasą.

Mergina nepakeldama akių parodė į rūkytą koją, gulinčią ant prekystalio. Jaunasis mėsininko mokinys suvyniojo mėsą į audeklo skiautę ir padėjo ją ant suolo. Mergina palaukė, kol jis atsitraukė, ir tik tada paėmė ryšulį, o vietoj jo ant suolo padėjo monetą. Jie neištarė vienas kitam nė žodžio, nebuvo jokio žvilgsnio ar prisilietimo. Viskas padaryta pagal taisykles, bet kažkodėl jaučiau, kad tarp jų kažkas vyksta. Nors ir žinodamas, kad taip elgtis negarbinga, prisimerkiau ir sutelkiau į juos visas savo mintis, taip, kaip darydavau su drakonais.

Iš pradžių nemačiau nieko ypatingo. Tačiau staiga mano vidinę akį persmelkė keistas pojūtis, tarsi staiga artėčiau prie poros.

Tarp vaikino ir merginos radosi oranžinės energijos sūkuriai, kaip vėjo gūsiai besisukiojantys apie jų kūnus. Man apkarto burnoje ir sieloje, tad įbedžiau akis į žemę, jausdamasis kaip įsibrovėlis. Papurčiau galvą, norėdamas užmerkti vidinę akį. Kai vėl pakėliau galvą, mergina jau sukosi eiti, o keistos energijos nebuvo likę nė ženklo. Nė ženklo tos pulsuojančios šviesos, kurią regėjau mintyse. Kodėl aš sugebėjau pamatyti tokią intymią energiją? Nei šeimininkas, nei joks kitas instruktorius niekada apie ją neminėjo; drakonų magija neapima žmonių jausmų.

Dar viena paslaptis, kurią turėsiu saugoti nuo viso pasaulio. Atšlijau nuo sienos, tikėdamasis, kad pramankštinęs raumenis atsikratysiu vaizdinio kaip vartoti anavar numesti svorio sąmyšio ir gėdos. Šeimininko namas — už trijų kelių, visą laiką einančių į kalną. Pažįstamas klubo maudimas virto aštriu nieko gero nežadančiu skausmu. Turiu kuo greičiau išsimaudyti karštoje vonioje, jei noriu suspėti pasitreniruoti priartėjimo seką.

Skersgatvis prie kiaulienos pardavėjo sutrumpindavo kūno plonas žolelių pengalamanas kelią namo. Jei būdavo tuščias. Ranka prisidengiau akis nuo saulės ir atidžiai apžvelgiau siaurą gatvelę. Viskas atrodė saugu; jokių uosto berniūkščių, susirinkusių patraukti pypkės ir laukiančių pramogos pasivaikyti luošį. Jau ketinau žengti gatvelės link, bet sudvejojau, nes per minią nusirito pažįstamo judesio banga; žmonės stumdydamiesi traukėsi į kelio pakraščius, krito ant kelių, šurmulys nutilo.

Kelią ledi Džilai. Balsas buvo aukštas, bet vyriškas. Aštuoni prakaituojantys vyrai nešė ant pečių įmantriai drožinėtą palankiną, kurio keleivį nuo pašalinių akių slėpė purpurinio šilko užuolaidos. Dvylika sargybinių, apsirengusių tokios pat spalvos tunikomis ir ginkluotų lenktais kardais, sudarė aplink jį apsauginį kvadratą. Dvylika šešėlių žmonių, imperatoriškojo teismo karių eunuchų. Jie ilgai negalvodami numušdavo visus, nepasitraukiančius iš kelio ar laiku nenusilenkiančius. Kritau ant savo gerojo kelio, blogąją koją vilkdamas už nugaros.

Ledi Džila? Ji turbūt viena iš imperatoriaus numylėtinių, jeigu jai leista išvykti už jo rūmų sienų. Nuleidau galvą, kaip nusilenkiama kilniam dvariškiui. Šalia manęs kresnas vyras su blauzdinėmis ir riebaluotu jūreivio apsiaustu prisėdo ant kulnų ir stebėjo praeinančią procesiją. Jei jis nenusilenks, patrauks sargybinių dėmesį.

O jie nesuka galvos, kam kliūva jų smūgiai. Štai taip, — paaiškinau ir parodžiau. Jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: — Kūno plonas žolelių pengalamanas manai, kad ji nusipelno mūsų nusilenkimo? Ji imperatoriaus rūmų ledi, nesvarbu, ko ji nusipelno.

Jeigu nesilenksite, jus nubaus. Jūreivis nusijuokė. Sulaikiau kvapą, kai pro šalį nešė palankiną. Prisimerkiau, kai pakilo ir vėl nusileido dulkės. Už mūsų pasigirdo garsus kardo šmaukštelėjimas: pirmasis būrio sargybinis parmušė ant žemės atsiklaupti pavėlavusį pirklį.

Palankinas pasuko už kampo, ir per minią nusirito palengvėjimo atodūsių banga. Pasigirdo kelios tylios replikos, žmonės stojosi ir valėsi nuo drabužių dulkes.

Sesuo | Rosamund Lupton [Lupton, Rosamund] | download

Atsirėmiau rankomis į žemę ir išmečiau į priekį kairę koją, ruošdamasis stotis. Staiga pajutau, kaip dvi didelės rankos paima mane už pažastų ir pastato ant kojų. Tu išgelbėjai mane nuo smūgio kardu į nugarą. Nuo jo trenkė žuvų taukais, senu prakaitu ir jūržolėmis.

Mane perliejo prisiminimas: aš laikau sunkią ant rudadumblio suvertų juodųjų perlų juostą, mano motina linkčioja, šypsosi ir vynioja juostą į krepšį, pririštą prie jos gležno kūno.

Tada vaizdas išgaravo. Per trumpas, kad jį sulaikyčiau, kaip ir visi prisiminimai, susiję su mano šeima. Mano oda vis dar buvo pašiurpusi nuo prisilietimo. Skersgatvis kitapus gatvės nebebuvo tuščias; tolėliau spietėsi grupelė uosto berniūkščių, jie pritūpę žaidė vyras pavydi svorio. Tarsi protestuodamas, mano klubas suskaudo dar labiau.

Prie manęs priėjo tas pats jūreivis. Jo veide nesimatė nieko įtartino, tik mandagus susidomėjimas. Vėl pasižiūrėjau į uosto berniūkščius, tada į jūreivį. Jis nebuvo labai aukštas, bet krūtinė ir pečiai buvo stiprūs, o veidas dėl įdegio atrodė rūstus. Akimis ėmiau ieškoti kokio nors ginklo. Prie diržo kabėjo peilis. Jo turėtų užtekti. Jis neveda tiksliai ton pusėn, kur jam reikia, bet vis tiek greičiau nei pagrindinėmis gatvėmis. Sudėjo kartu delnus ir linktelėjo, kaip suaugusysis pasveikina vaiką.

Iš juostilės1 studijų žinojau, kad Kan Po yra pakrantės miestas. Jis turi vieną turtingiausių uostų visoje karalystėje, yra pinigų kapšo formos ir apsuptas septynių kalvų, nešančių sėkmę. Jis išpūtė akis.

Šlubasis kandidatas? Buvau nepasiruošęs netikėtam statuso pasikeitimui ir tesugebėjau nerangiai linktelėti. Papasakojo, kad taryba leido tau stoti prieš veidrodžius. Mano sūnus labai nudžiugo tai išgirdęs. Jis metais už tave jaunesnis, jam ką tik sukako vienuolika.

Jis turėtų žvejoti su manimi ir mokytis mano amato, bet praeitą žiemą per nelaimingą atsitikimą neteko rankos. Pažvelgiau į savo kūno plonas žolelių pengalamanas koją — bent jau ją turiu. Ne kažin ką atsimenu apie nelaimę, kai man sutraiškė kairįjį klubą, bet atmintyje įstrigo vaizdas, kaip gydytojas laiko virš manęs aprūdijusį pjūklą ir bando nuspręsti, kur pjauti.

Jis norėjo kūno plonas žolelių pengalamanas visą koją, bet šeimininkas jį sustabdė ir iškvietė kaulų specialistą. Dar nepamiršau sukrešėjusio kraujo ir yrančių audinių, užsilikusių ant dantyto pjūklo, tvaiko. Ėjome toliau.

Eonas: Drakonregio atgimimas

Slapčia žvilgtelėjau į kitą skersgatvio galą — uosto berniūkščiai jau buvo išsirikiavę į eilę ir mus stebėjo. Meistras Tozėjus įsitempė pamatęs dykinėjančią gaują. Taip pat ir visai šeimai, — tarė, perbraukdamas pirštais kardo rankeną. Atsisukau į jį ir žiūrėjau, kaip jis pasilenkia ir įkiša pirštą į nuavėtą batą. Tačiau vyriškis neatrodė piktas.

Linktelėjau ir atsistojau jam iš kairės. Jis atsigręžė į mane. Galbūt man truputį labiau. Jis linksmai suniurnėjo ir uždėjo man ant peties ranką. Artėjome prie grupelės, meistras Tozėjus ėjo mažesniais žingsniais, kad aš neatsilikčiau.

Stambiausias grupės vaikis, kresnas, tamsesnės odos ir stipriu kaip buliaus sprandu, būdingu salos gyventojams, atsainiai paspyrė kelio akmenuką mūsų link. Tas kelis kartus šoktelėjo ir kaukštelėjęs į žemę vos nepataikė man į koją. Jo trys draugai nusijuokė. Jie buvo tikri miestiečiai, liesi ir kampuoti, kupini tuščios demonstratyvios drąsos, ieškantys, kas jiems vadovautų.

Salos berniūkštis pakėlė didesnį akmenį ir patrynė jį nykščiu. Salos vaikis išspjovė gumulėlį tanino lapo tiesiai mums po kojų. Nuo jo judesio iš po drabužių išslydo ant plonos odinės virvelės pakabintas pakabutis: blyškus drožinys ant kriauklės vaizdavo ratą ir bambuko šakas jo viduryje.

Meistras Tozėjus irgi jį pamatė ir sustojo, sugriebdamas mane už rankos. Pastūmė mane sau už nugaros ir atsisuko į salietį. Kiti berniukai stumdėsi alkūnėmis norėdami prieiti kuo arčiau, nes tikėjosi įspūdingo reginio. Mačiau, kaip įsitempė berniuko pečiai. Pasilenkiau į dešinę, norėdamas geriau jį apžiūrėti. Prieš metus imperatorius surengė keletą reidų į Trang Deiną, kaip bausmę už jų įžūlią nepriklausomybę.

Miesto smuklėse žmonės šnibždėjo, kad visi vyriškos lyties Trango kaliniai buvo iškastruoti kaip gyvuliai ir nuo tada priversti tarnauti imperatoriaus laivuose.

Šitam berniūkščiui negali būti daugiau kaip penkiolika, bet jis užtektinai didelis, kad būtų paimtas už vyrą. Ar jis — vienas iš Trango žmonių-galvijų? Nuleidau akis, bet jis vilkėjo palaidą uosto darbuotojo tuniką ir kelnes, — negalėjau nieko suprasti vien pažiūrėjęs.

O gal galiu? Žmogaus-galvijo energija turėtų būti kitokia nei visaverčio žmogaus, tiesa? Gal mano vidinė akis galėtų tai pamatyti, kaip padarė su kambarine ir mėsininko padėjėju? Prisiminus ryškią jų sąlyčio energiją, man iš gėdos pašiurpo oda, bet vis tiek susitelkiau į energijų pasaulį. Apėmė tas pats keistas jausmas, tarsi sparčiai žengčiau į priekį, ir radosi šviesa, tokia ryški, kad man ėmė ašaroti akys. Negalėjau atskirti niekieno energijų; viskas atrodė kaip drumzlina raudona, geltona ir mėlyna masė.

Tada atsirado dar viena paslaptinga tarsi virpantis debesies šešėlis jėga. Ir kūno plonas žolelių pengalamanas skausmas pilvo apačioje. Dešimteriopai stipresnis nei mėnesinis skausmas, tarsi kas raižytų vidurius spygliais. Tik iš blogio atsiradusi jėga gali tikėjimo ir riebalų nuostolių apžvalgos tokią agoniją.

Mano vidinis regėjimas dingo. Drebėdamas įkvėpiau, ir atgal grįžo įprastas skersgatvio vaizdas. Skausmas išnyko. Daugiau niekada nesibrausiu į laukines energijas. Meistras Tozėjus kaip tik tarė: — Aš žvejoju prie Kan Po krantų. Pasamdžiau keletą jūsų žmonių, kad padėtų mano laivuose. Prieš reidą, žinoma. Jie visi buvo geri darbininkai. Salų vaikis atsargiai linktelėjo. Berniukas paleido iš rankų akmenį ir sugriebė kriauklinį pakabuką. Laikydamas jį tarsi talismaną, jis žvilgtelėjo į draugus, tada vėl atsisuko į meistrą Tozėjų ir susigūžė, lyg norėdamas atsiskirti nuo šutvės.

Lauksiu iki popietinio varpo. Meistras Tozėjus nusisuko, pridengdamas mane savo kūnu. Prieš mums išeinant iš skersgatvio į judrią Saldžiąją Prekeivių gatvę, aš trumpam atsigręžiau į salos berniuką. Jis žiūrėjo mums įkandin, užmiršęs draugus ir spausdamas delne pakabutį. Pakeleivis sušnarpštė. Lažinuosi, kad žinai gerokai daugiau, nei parodai. Tad ką pasakysi apie pokyčius mūsų šalyje?

Daugiau elgetų, daugiau reidų, daugiau areštų, daugiau burnojimo prieš imperatoriškąjį teismą. Taip pat kūno plonas žolelių pengalamanas nugirdau, kaip šeimininkas tyliai kalbėjosi su kitais savo rango žmonėmis: Imperatorius serga, jo įpėdinis visiškai nepatyręs, teismas nevieningai pavaldus imperatoriui.

Meistras Tozėjus nusijuokė. Tikrajai Dangiškųjų Drakonų imperijos jėgai. Aukščiausiajam lordui Setonui. Imperatoriaus broliui. Sugulovės sūnui. Pagal senąsias tradicijas, kai įžengė į sostą, imperatorius turėjo įsakyti nužudyti savo brolį Setoną, kaip ir visus kitus vyriškos lyties palikuonis, gimusius jo tėvo sugulovėms. Bet mūsų imperatorius protingas ir išsilavinęs vyras. Jis leido savo aštuoniems broliams gyventi. Paskyrė juos karvedžiais, o vyriausiąjį, Setoną — vyriausiuoju vadu.

Mūsų imperatorius dar ir labai patiklus žmogus. Ką saliečiai padarytų prieš tokią galią? Meistras Tozėjus gūžtelėjo pečiais. Bet yra kur kas galingesnių jėgų, kurios vis dar ištikimos imperatoriui ir jo sūnui. Man knietėjo paklausti, kas gi nusiteikęs prieš aukščiausiąjį lordą Setoną, bet supratau, kad ši tema baigta.

Elena tylomis papurtė galvą. Ilsėjosi jo glėbyje padėjusi galvą ant peties. Nieko nuostabaus, šitiek patyrusiai reikėjo atokvėpio. Bet kaip čia yra, kad ant to peties taip jauku?. Jei tik jam pavyktų surasti Seidžą, visos bėdos išsispręstų. Kiek Deimonas žino, Seidžui pavyko atidaryti vartus į Tamsos Matmenį, ir dabar jie nenaudingi, neveikiantys žioji ponios Flauers sode.

O Deimoną jis paliko likimo valiai. Seidžas visada šitaip žaibiškai išnyksta. Ak, kodėl gi jis išnyko? Imperatoriaus iškvietimas? Kartais Seidžas tokių sulaukdavo. Gavęs iškvietimą Seidžas privalėdavo akimirksniu atsidurti tame Matmenyje per pusę žodžio, per pusę glamonės, per pusę ko tik nori. Iki šiol jam visada pavykdavo suskubti, Deimonas šitai žinojo iš to, kad Seidžas vis dar gyvas.

Kai Deimoną, tyrinėjantį puokštę, ištiko katastrofa, tą pat pavakarę Seidžas ant židinio atbrailos padėjo mandagų raštelį, jame padėkojo poniai Flauers už svetingumą ir netgi paliko savo didžiulį šunį Kardą bei sakalę Nagę namų saugoti — raštelis, be abejo, buvo parašytas iš anksto.

Jis kaip visada išėjo nenuspėjamas lyg vėjas, su niekuo neatsisveikinęs. Be abejo, Seidžas manė, kad Deimonas lengvai išspręs savo problemą. Fels Čerče esama ne taip jau maža vampyrų. Visada jų buvo. Galios linijos žemėje juos traukė net ir ramiais laikais. Bėda ta, kad dabar visi tie vampyrai užkrėsti malachais — parazitais, valdomais piktųjų lapių-dvasių. Kitaip tariant, atsidūrę ant žemiausios vampyrų hierarchijos pakopos. Apie Stefaną, žinoma, negali būti nė kalbos.

Žmonės apie tokius dalykus, kaip vampyrų hierarchija, nieko neišmano, nes jų tai nedomina — iki staiga patys virsta vampyrais. O toji hierarchija griežta, apimanti nuo niekingų žemiausios kastos vampyrų iki dantingosios aristokratijos.

Šiam sluoksniui priklauso Senieji bei kiti itin garsūs ir įtakingi vampyrai. Deimonas troško būti paverstas vampyru kokios nors Seidžo pažįstamos moters ir buvo pasiryžęs priversti šį surasti tinkamą ir išties jo vertą vampyrę.

Deimonui nedavė ramybės ir kiti dalykai, jis dvi naktis praleido be miego tai svarstydamas. Ar įmanoma, jog baltasis kicunė, padovanojęs Stefanui puokštę, būtų sukūręs rožę, kad tas, kuris pirmas ją pauostys, amžiams pavirstų žmogumi? Tokia buvo didžiausia Stefano svajonė. Juk baltoji lapė dienų dienas klausėsi Stefano rypavimų. Matė dėl jo verkiančią Eleną. Matė kūno plonas žolelių pengalamanas drauge, matė, kaip Elena, persidūrusi ranką aštria viela, maitino merdintį Stefaną. Bala žino, kokios mintys sukosi baltoje pūkuotoje lapės galvoje, gaminant rožę, vėliau išgydžiusią Deimoną nuo prakeiksmo.

Jei paaiškės, kad jis išgydytas amžiams Jei nepavyks susisiekti su Seidžu Staiga Deimonui dingtelėjo, kad Elenai šalta. Tai atrodė keista, nes naktis buvo šilta. Vis dėlto Elena smarkiai tirtėjo, jai reikėjo jo striukės arba Jai nešalta, giliai viduje paprieštaravo tylus balselis. Ir ji netirta. Dreba dėl to, ką privertei patirti. Laikai mane, kūno plonas žolelių pengalamanas net neprisimeni, kad egzistuoju Nuo šio pykčio jam sugniaužė gerklę ir užgulė krūtinę.

Šitas pyktis jį privertė pakelti ir apžiūrėti nuplikytą, raudonomis dėmėmis išmuštą Elenos ranką. Deimonas žinojo, ką būdamas vampyras padarytų: vėsiu, švelniu it šilkas liežuviu palaižytų nudegimus, jo seilėse atsirastų spartinančių gijimą cheminių medžiagų.

Bet dabar Ji jau galėjo stovėti. Tai skausmas. O tavo pulsas tiesiog šokinėja Vampyrai, — Deimonas pabrėžė iš esmės toks ir esantis, — tai pastebi. Tu nusideginai dėl mano kaltės. O aš niekuo negaliu padėti. Be to, — jis gūžtelėjo, — esi puiki melagė. Kalbu apie žvaigždžių rutulį. Arba šiandien tau nusišypsojo laimė turėti žvaigždžių rutulį Elena nustėrusi nuleido galvą. Jai pasigręžus eiti, kūno plonas žolelių pengalamanas šovė į galvą mintis.

Juk žinai, kaip sunku meluoti mintimis Negalėjo pasakyti savo prakalbos. Elena žinojo, kiek daug Deimonui reiškia jo paties žodis. Ne riebalų nuostolių lengvai pakėlė Eleną ir perlipo per puoduko ir lėkštutės duženas.

Siekdama išlaikyti pusiausvyrą ji nejučia abiem rankomis apkabino jo kaklą. Tarpdury, vos už poros metrų nuo jų, stovėjo mažylė Bonė Makalou, laikydama butelį Juodosios magijos vyno, nealkoholinio, bet paslaptingai gerinančio nuotaiką gėrimo. Elenai bežiūrint, Bonės išraiška žaibiškai pasikeitė. Pirmiau kūno plonas žolelių pengalamanas veide švietė pergalės džiaugsmas, o dabar mergaitė atrodė sukrėsta, kūno plonas žolelių pengalamanas netikėtų savo akimis.

Elena puikiai suprato, ką ji mano. Visi namiškiai neriasi iš kailio, kad tik Deimonas gerai jaustųsi, — o šis tuo tarpu gviešiasi to, kas teisėtai priklauso Stefanui, — Elenos. Be to, meluoja nebesantis vampyras. O Elena jam nė nesipriešina. Netgi vadina brangiuoju! Bonė išmetė butelį, apsigręžė ir pasileido bėgte.

Vidury šuolio Elena pasijuto palikta Žemės traukos malonei. Pamėgino susiriesti į kamuoliuką ir kristi ant užpakalio. Bet įvyko keistas dalykas — beveik stebuklas. Ji neskaudžiai žnektelėjo kitame sofos gale, nei gulėjo lėkštė su totorišku kotletu. Lėkštė vos šoktelėjo kūno plonas žolelių pengalamanas, gal septynis ar dešimt centimetrų, ir nusileido, kur buvusi. Elenai pasisekė dar ir todėl, kad iš savo vietos ji puikiai matė didvyriško gelbėjimo pabaigą: Deimonas griuvo ant grindų ir pačiupo brangųjį Juodosios magijos vyno butelį, šiam nespėjus nukristi ir sudužti.

Galbūt jo reakcija ir nebebuvo tokia žaibiška kaip vampyro, bet jis tebeatrodė nepalyginti greitesnis už paprastą žmogų. Įstabu: stryktelėti laikant merginą, minkštai ją nusviesti, kristi ir paskutinę akimirką pagriebti butelį. Bet kitkuo Deimonas nebebuvo kaip vampyras — nebegalėjo kristi ant kieto paviršiaus ir neužsigauti. Elena tai suprato tik išgirdusi jį aiktelint ir nesėkmingai mėginant įkvėpti.

Paklaikusi pabandė prisiminti savo matytas sportines traumas, prisiminė, kaip Metui iš plaučių buvo visiškai išstumtas oras. Tąsyk treneris čiupo jį už pakarpos ir trinktelėjo per nugarą. Elena prilėkė prie Deimono, sugriebė už pažastų, atvertė ant nugaros ir iš visų jėgų trūktelėjusi pasodino.

Tada sunėrė rankas kaip vėzdą. Įsivaizdavo esanti Mereditė, daug taškų pelnanti Roberto Li gimnazijos beisbolo komandos žaidėja, taigi užsimojo ir smarkiai trenkė jam per nugarą. Deimonas staiga sušvokštė ir vėl ėmė kvėpuoti.

Iš prigimties tvarkinga Elena atsiklaupė ir pamėgino pataisyti jam drabužius. Bet vos tik Deimonas pradėjo deramai kvėpuoti, jo kūnas įsitempė po jos pirštais. Paėmęs jis švelniai sunėrė Elenos rankas.

Ji net pamanė, kad jų bendravimas gerokai pranoksta žodžius, ir šie tampa nebereikalingi. Tai kas gi, tiesą sakant, įvyko?

Deimonas ją pakėlė — gal dėl tos nuplikytos jos kojos, o gal nusprendė, kad ponia Flauers turi žvaigždžių rutulį. Šitai neturėjo nieko bendra su tuo, ką jie veikė anksčiau — bet kas dabar tuo patikės? Tiesiog jai tai išsprūdo. Bet Elena ištarė tą žodį girdint Bonei, žmogui, veikiausiai į tai žiūrinčiam rimtai ir netgi galinčiam įsižeisti. Paskui Bonė pradingo, jai nespėjus nieko paaiškinti.

O juk tarp jųdviejų vėl prasidėjo karas. Labai juokinga.

Jis išties tenorėjo žvaigždžių rutulio, Elena tai matė iš akių. O Dieve Elenos skruostais ėmė riedėti ašaros. Dabar ji viską suprato.

Žinojo šiandien esanti ne per geriausios formos. Tris paras beveik nemiegojusi, širdyje grumiantis įvairiausiems jausmams, o dabar dar patyrusi tikrą siaubą. Vis dėlto Elena baiminosi, kad didžiausias pokytis įvyko jos sieloje. Ji to netroško. Tenorėjo, kad broliai liautųsi vaidijęsi. Jai tiesiog buvo lemta mylėti Stefaną, Elena tuo neabejojo! Kartą jis jai piršosi. Na, paskui ji virto vampyre, dvasia, nauju iš dangaus nukritusiu įsikūnijimu, ir tegalėjo viltis, kad vieną dieną jis pasipirš ir šiai naujajai Elenai.

Naujosios Elenos kraujas vampyrams buvo lyg raketų degalai, palyginti su benzinu, tekančiu didumos merginų venomis, bet ji pati jautėsi sutrikusi. Turėjo Galios sparnus, kaip antai Atpirkimo, bet neišmanė, kaip daugelis jų veikia, nemokėjo nė vienų valdyti. Tiesa, pastaruoju metu pradėjo suvokti, kokiu nusiteikimu iššaukiami Naikinimo sparnai. Galbūt vieną dieną kaip tik jie labai pravers, niūriai pamanė sau.

Žinoma, kai kurie Sparnai labai padėjo Deimonui, buvusiam sąjungininkui, o dabar ir sąjungininkui, ir priešui, geidžiančiam pavogti tai, ko reikia visam miesteliui. Elena neketino pamilti Deimono — bet, o Dieve, jeigu tai jau įvyko? Jeigu jai nepavyks nuslopinti jausmų? Ką ji darys? Ji sėdėjo ir tyliai riebalų deginimo adatos — suprato niekada negalėsianti to pasakyti Deimonui.

Jis labai įžvalgus ir geba išsaugoti blaivią galvą, bet, kaip ji puikiai žino, ne šiuo konkrečiu atveju. Jeigu Elena jam papasakotų, kas dedasi jos širdyje, Deimonas ją nė nemirktelėjusią pagrobtų. Nuspręstų, kad Elena visiškai užmiršo Stefaną — šitaip buvo jį primiršusi šįvakar. Stefanui ji nieku gyvu apie tai nepasakos. Jis — jos širdis. Juodu su Meredite sėdėjo šiltoje ponios Flauers virtuvėje, kramsnojo imbierinius sausainius ir stebėjo šeimininkę, uoliai gaminančią jautienos karpačą — antrąjį žalios jautienos patiekalą iš jos senovinės receptų kūno plonas žolelių pengalamanas.

Ak, tiesa, ir kad policija nustotų mane persekioti dėl Karolinos užpuolimo. Išgirdusi Stefano vardą ponia Flauers dirstelėjo į tolėliau, ant viryklės, burbuliuojantį katilą. Jis virė labai ilgai, kol kūno plonas žolelių pengalamanas skleisti siaubingą kvapą, ir Metas nebežinojo, ką labiau užjausti: vaikiną, gausiantį krūvą žalios mėsos, ar tą, kuriam teks praryti kunkuliuojantį ant ugnies viralą.

Metas pasijuto lyg gavęs antausį. Milžiniškas gyvulys lyg urgztelėjo, lyg sumurkė. Be to, aš nepasiduosiu, mėginsiu juos įkalbėti vykti į Harvardą su manim.

Blogiausia, kad mudu abu sutriuškins Bonė, nes jaunimo koledžas — ar kaip jis ten vadinamas — yra kur kas arčiau Fels Čerčo ir viso to, kas jiems brangu. Mamytė sako, kad turim tausoti jėgas. Man ji atrodo sunerimusi — žinote, ji negali numatyti visko, kas įvyks.

Metas linktelėjo, bet prieš atsakydamas Mereditei sunkiai nurijo seiles.

Kaip padaryti vaiką prarasti svorio - Ar hcg dieta veikia laikotarpius Svorio metimas A-Z, patarimai, sveikos mitybos ABC, dietos, sportas Jums rūpi kaip numesti svorio? Nebijokite, tai rūpi daugumai iš mūsų, tik tą daryti reikia sveikai. Tinklinis jto. Mėgstamiausia moteriškų Kaip numesti svorio.

Ponia Flauers patapšnojo jai per petį ir tarė: — Ir aš galvoju apie mieluosius Stefaną ir Eleną. Ji negali čia gyventi ir rodytis, juk visi mano, kad mirusi. Galbūt toji pora ką nors sugalvos. Elena galėtų nusiskusti plikai. Jeigu juodu nori kur nors įstoti bent kitąmet, turi jau dabar pradėti mąstyti. Mažas, bet jame tik­rai yra futbolo komanda. Manau, Stefanui nerūpi, ar ji stipri.

Iki ten vos pusvalandis kelio. Ką gi, sportas savaime puikus dalykas, bet tenykštis universitetas tikrai neprestižinis, jam toli iki Harvardo.

Jis dar labiau nustebo, kai Mereditė savo sužvarbusius pirštus supynė su jo pirštais ir suspaudė delną. Ir jo gyventojus. Ačiū Dievui, mieste yra žmonių, pažįstančių japonų demonus. Ponia Flauers ketino kažką sakyti, bet ją pertraukė Mereditė, panirusi į savo mintis. Metas tebelaikė suspaudęs jai ranką, kai pro laukujes duris raudodama įpuolė Bonė.

Ji mėgino perlėkti per priemenę ir neužsukusi į virtuvę pasiekti kūno plonas žolelių pengalamanas, bet Metas paleido Mereditę, ir abu pripuolę ją sulaikė. Akimirksniu visus apėmė karinga nuotaika. Mereditė stipriai sugriebė Bonę už rankos. Ponia Flauers, šluostydamasi rankas į virtuvinį rankšluostėlį, išėjo į priemenę. Ar ten Šiničis su Misao? Jie mus puola? Metą tarsi pervėrė ledinis žaibas. Niekas gerai nežinojo, kur dabar Šiničis su Misao. Galbūt tankmėje, likusioje iš Sengirės, o gal čia pat, šalia pensiono.

Ar juodu sužeisti? Ar Šiničis juos pagrobė? Bonė užsimerkė ir papurtė galvą.

Artrito artrozės gydymas lauro lapais Receptas su medumi nuo sąnarių skausmo Kai kosulys, skauda nugarą Kodėl kojų skausmas skauda?

Ar tai Šiničis? O gal policija? Metui ji pasakė: — Tu verčiau pasižvalgyk pro užuolaidas. Bet Bonė vis purtė galvą, Metas pro langą nepastebėjo policijos kūno plonas žolelių pengalamanas. Nematė ir Šiničio su Misao puolimo ženklų. Bonė tik purtė galvą ir visus varė iš proto. Metas su Meredite susižvalgė virš rusvų jos garbanų.

Metas linktelėjo mėgindamas atsikratyti vaizdo, kaip Deimonas atsainiai mosteli ranka, ir Elena ima raitytis iš skausmo. Metas, nors ir sutrikęs, laikėsi savo. Ji esti drąsiausia tada, kai išsigąsta. O dabar elgiasi taip, lyg Deimonas būtų nužudęs Eleną Mereditei teko sunki pareiga paliepti: — Bone, kalbėk. Lėtai kvėpuok ir pasakok, ką matei.

Ir tada Bonei pasipylė žodžiai. Butelį Juodosios magijos! Tik turėsim Jie šnekėjosi apie žvaigždžių rutulį! Iš pradžių pamaniau, kad ginčijasi, bet O visos pasakos apie tai, kad jis nebe vampyras? Elenos kaklas buvo kruvinas, jo lūpos taip pat!

Vos tik man įėjus, jis pakėlė ją, o paskui numetė, kad nepamatyčiau, bet aš pamačiau. Tikriausiai ji atidavė jam žvaigždžių rutulį! Ir dar pavadino brangiuoju!

October 8, beware of this, you will be left without money on the day of Sergius of Radonezh and

Metas sutiko Mereditės žvilgsnį, abu išraudo ir greitai nusigręžė vienas nuo kito. Jeigu Deimonas vėl vampyras — jeigu jam kaip nors pavyko rasti paslėptąjį žvaigždžių rutulį — ir jei Elena jam nešė maisto vien tam, kad pagirdytų savo krauju Mereditė vis dar ieškojo, kaip visa tai paaiškinti.

Beje, kas atsitiko su ponios Flauers valgiais? Jie tiesiog viską išsvaidė! Bet jis laikė Eleną, vieną ranką buvo pakišęs po pakinkliais, kitą po sprandu, ir jos galva buvo taip atlošta, kad plaukai krito jam ant pečių! Stojo tyla. Visi bandė įsivaizduoti padėtį, atitinkančią Bonės pasakojimą. Jos balsas staiga virto šnabždesiu. Metas suprato, kodėl. Viršuje tikriausiai miegojo Stefanas, ir Mereditė norėjo, kad taip ir liktų.

Švelniai įsiterpė ponia Flauers. Dabar Bonė kalbėjo sklandžiai, negailestingai. Meilės romanai. Štai kaip jis ją laikė! Juk visi žinojom, kad Tamsos Matmenyje tarp jųdviejų kažkas vyko, bet aš maniau, kad tada, kai surasime Stefaną, visa tai liausis. Niekas nesiliovė! Metą ėmė pykinti. Jis laikė ją kaip nuotaką! O ji nesipriešino! Metą apėmė siaubas — vaikinas suprato, kad kils bėdų. Matė, kad ir Mereditė galvoja taip pat. Dar blogiau, juodu žvelgė į priešingas puses: Metas — į viršų, į laiptus, kurių viršuje ką tik pasirodė Stefanas.

Mereditė — į virtuvės duris; dirstelėjęs ton pusėn Metas pamatė įeinant Deimoną. Ką Deimonas veikė virtuvėje? Mes ten buvom vos prieš minutę. Tai negi klausėsi iš poilsio kambario? Vis dėlto Metas mėgino taisyti padėtį.

Pats sau Metas galvojo: tik pažvelk į jį. Vos prieš tris dienas išėjo iš kalėjimo, o jau baigia atsigauti. Prieš tris dienas atrodė kaip skeletas. Šiandien — viso labo liesas. Vėl tapo toks gražus, kad gali vesti merginas iš proto. Atsirėmęs į turėklą Stefanas jam silpnai šyptelėjo. Akys blyškiame veide atrodė neįtikimai gyvos, spindėjo kaip žali tviskantys brangakmeniai.

Jis neatrodė susijaudinęs, ir Metui suvirpėjo širdis. Kaip reikės jam pasakyti? Visi apmirė. Jei tebebūčiau vampyras Elena nusiplikė. Man į galvą atėjo tik ledo pakeliai ir kokie nors kompresai. Atsiprašau, kad paneigiau protingąsias jūsų teorijas. Stefanas lipo laiptais šaukdamas: — Ponia Flauers, ji nusiplikė ranką ir koją — sako, Deimonas tamsoje kūno plonas žolelių pengalamanas nepažino ir stumtelėjo!

Jis manė, kad kambaryje įsibrovėlis, todėl peiliu įpjovė jai kaklą. Jei prireiks pagalbos, mes būsim svetainėje! Bonė laikėsi savo. Net jei būtų tavo tiesa, jis ją vis vien apiplikė — juk tai kankinimas — ir laikė peilį prie gerklės! Galbūt grasino siekdamas išgauti paslaptį. Galbūt ji tebėra jo įkaitė, tik mes to nežinom! Stefanas nuraudo. Bet šiuo metu Didumą laiko miegojau, todėl ne viską girdėjau. Atsibudau vos prieš kelias minutes.

Elena aiškino Deimonui, kad ponia Flauers neturi žvaigždžių rutulio. Ji buvo susijaudinusi ir sužeista — jaučiau net, kur. Ir staiga išgirdau tave, Bone. Tu labai stipri telepatė. Paskui klausiausi, kaip šnekėjotės apie Eleną O Dieve. Mes visiški bepročiai, toptelėjo Metui. Jis suvapėjo kelis ne itin rišlius žodžius: — Žinoma, žinoma, suklydom, — ir jo kojos tarsi savaime išsekė paskui Mereditę į svetainę, lyg būtų pririštos prie jos itališkų basučių.

Bet kraujas ant Deimono lūpų Ir tai turėtų būti paprastai paaiškinama. Stefanas minėjo, kad Deimonas įbrėžė Elenai peiliu. Galėjo išsiterlioti krauju; taip, Metui tai nebeatrodė panašu į vampyrizmą.